Pateikti Ketvirtadienis, rugsėjo 9, 2010 dienos įrašai.


125 susijungimo pakopos

Dvasinis darbas, Grupė

Kaip galima tarpusavyje susijungti? Tai įmanoma tik kai savo norais esi draugo, o draugas – tavo noruose. Kiekvienas turi įimti į save kito norą ir dirbti su juo – taip bus užmegztas ryšys.
Kadangi abiejų norai nukreipti į vieną bendrą tikslą, tai abipusiu rūpesčiu sukuriama bendra veržimosi pirmyn jėga, kuri yra jų tobulėjimo garantas – laidavimas, aravut.
Susijungimas įvyksta, nes aš imu dalį tavo noro ir pajaučiu jį kaip savo, – ir visi mano norai tarnauja, kad patenkintų tavo norą.
Kadangi tavo noras – pasiekti tikslą, tai išeina, jog aš vedu tave į tikslą, o tu – mane. Taip mūsų norai susijungia siekiant bendro tikslo. Todėl pasakyta: „Padaryk savo norą kaip Jo – kad Jis padarytų savo norą kaip tavo“.
Pagal šį požymį galima pasitikrinti, kaip stipriai mes susieti. Tarp mūsų 125 pakopų (žingsnių) atstumas – 125 mano egoistinio noro dalys. Tačiau pamažu taisydamas jį į veiksmus „dėl tavęs“, aš žingsnis po žingsnio artėju prie tavęs atlikdamas davimo darbą.
Tai ir vadinama „pamilti artimą kaip save patį“. Kitaip tariant, panaudoju tavo norą, kad anuliuočiau savo norą tavojo atžvilgiu, ir taip ištaisau savo norą. Mano noras pasilieka, bet nueidamas visą šį kelią tavęs link, paverčiau savo norą duodančiuoju.
Niekas nepasikeitė – prisidėjo tiktai ketinimas. Ir išnyko atstumas tarp mūsų – aš anuliavau jį savo ketinimu!
O ko gi nori tas „artimas“? Jis nori lygiai to paties kaip ir tu: susilieti su Kūrėju. Tu jam turi tik padėti ateiti pas Kūrėją (kartu su tavimi). Štai tuo mes visi drauge susijungiame.
Todėl sakoma, kad visi esame vienoje, plaukiančia viena kryptimi valtyje. Kiek priartėju prie tavęs, tiek priartėju prie Kūrėjo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Iš tamsos – į šviesą

Išsivaduoti iš apgaulės

Ką mums suteikia meilė artimui?

Komentarų nėra

Dvasinis pasaulis ar vizijos?

Realybės suvokimas

Knygos Zohar skyrius „Vajechi“, 170 psl.: „Tuo metu, kai išėjo žmogaus siela, visi jo artimieji ir draugai Aukštesniajame pasaulyje žengia su jo siela ir rodo jai rojaus ir bausmės vietą.“
Klausimas: Klinikinę mirtį patyrę žmonės pasakoja apie savo vizijas, kurios daug kuo sutampa su knygos „Zohar“ aprašymais, nors apie kabalą jie nieko nesupranta…
Atsakymas: Kabalos supratimas nepadeda žmogui pamatyti dvasinio pasaulio. Pajausti dvasinį pasaulį galima tik ištaisytoje sieloje. Neturi reikšmės, ar žmogus studijuoja kabalos knygas, ar ne. Svarbu, ar jis tuo nori save ištaisyti.
Į klinikinę mirtį patyrusių žmonių išgyvenimus galima žvelgti dvejopai. Viena vertus, kai žmogus patenka į kritinę būseną, jo fizinis kūnas, kuris yra ne kas kita, kaip noras mėgautis, gauna didžiulį smūgį.
Mums tik atrodo, kad mūsų kūnas yra materialus, turintis apimtį, bet jis – noras mėgautis tam tikra užpildymo forma.
Jeigu šis noras jaučia tuštumą, virstančią kančia, jis, savaime suprantama, nenori jausti tos kančią sukeliančios vietos, noro, jis trokšta sumažinti šią vietą, mažiau gyventi, atjungti savo jausmus, griebtis narkotikų ir pan.
Bet kuris žmogus jausdamas dvasines ar materialias kančias nori jas sumažinti, apriboti savo pasaulio suvokimą net iki nenoro gyventi.
Bet patirdamas kančias ir norėdamas pakilti, ištrūkti iš šios kupinos tamsos, skausmo, smūgių, karų ir ligų vietos, dėl milžiniškų kančių trokšdamas pakilti virš šio pasaulio, tu iš esmės atlieki dvasinį veiksmą – be ketinimo duoti, ne todėl, kad dvasinis pasaulis traukia tave, o todėl, kad kančios slegia tave tokia jėga, kuri išstumia tave kaip kauliuką iš vyšnios, ir tu šokteli aukštyn.
Tai – kančių kelias, o ne tobulėjimas, juk taip tu nepriartėji prie tikslo, nežinai apie jį, nes bėgi nuo kančių – kaip mušamas gyvūnas nuo lazdos. Vienaip ar kitaip, pakyli virš egoizmo, virš noro mėgautis, ir nori jį, savo ego, anuliuoti: „Nieko nenoriu, tik palikite mane ramybėje!“
Tarkime, pavogiau milijardą dolerių, mane pagavo ir uždarė kalėti iki gyvos galvos. Tą akimirką noriu tik duonos su vandeniu ir būti namuose. Nieko daugiau!
O juk norėjau milijardo dolerių! Noras susimažina, tarytum pakyla „tikėjimu aukščiau žinojimo“, jis pasiruošęs duoti, atsisakyti savęs, sumažėti, kad tik nejaustų bausmės kančių.
Ir tada šie žmonės jaučia tiesą, tam tikru laipsniu jiems atsiskleidžia ryšys su Kūrėju. Bet tik trumpam ir taip, kad jie negali šios būsenos suvokti ir jos išlaikyti, nes neturi tam reikalingų nuolatinių kelim (dvasinių indų) – ir todėl ši būsena baigiasi.
Bet, kai žmonės jaučia kažką nežemiško,  99.9 nuošimčiai visų atvejų tėra psichosomatiniai išgyvenimai. Jiems taip tik atrodo, nes jie kenčia, yra susipainioję, jų jausmai nublankę, vidinių sistemų darbas sutrikęs.
Bet kūrimo tikslas ne toks, kad žmogus išgyvendamas klinikinę mirtį pajaustų dvasinį pasaulį. Turiu jį pajausti sąmoningai, būdamas jame kaip žinantis, suprantantis, jaučiantis ir valdantis tyrinėtojas. Turiu tapti panašus į Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos gyvenimas ir kūno mirtis (video klipas rusų k.)

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Komentarų nėra

Klausk kabalisto – 64

Filmai, klipai, Klausimai ir atsakymai

Laida „Klausk kabalisto“ rusų k.


Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

[media 1]
[media 2]

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -63“

„Klausk kabalisto -62“

„Klausk kabalisto -61“

Komentarų nėra