Klausimas: kodėl kabalistai mus tyčia klaidino rašydami knygas tokiais žodžiais, lyg būtų kalbama apie materialųjį pasaulį?
Atsakymas: taip buvo daroma tam, kad šioje maišalynėje pradėtum suprasti tiesą. Be painiavos tu nieko taip ir nesuprasi.
Kabalistai parašė tiek daug knygų, nes mes turime atsiskleisti per priešingybę: iš noro gauti turime pereiti prie noro duoti.
O tarp jų – gili bedugnė. Mes galvojame: ką gi reiškia pakeisti pliusą į minusą – bet ne viskas taip paprasta! Visi norai ir mintys tarpusavyje susiję ir mums būtina pereiti per šią painiavą.
Kiekviena painiava – tai klausimas, kurį man reikia išspręsti. O atrastas klausimas – tai jau pusiaukelė, jei ne daugiau, iki atskleidimo.
Todėl visos būsenos, kurias pereinu bejėgis tamsoje, – absoliučiai būtinos.
Aš neįsivaizduoju, kaip galima atrasti tiesą, nepraėjus per visas šias klaidas ir neteisingas nuomones, nemalonias mūsų jausmams ir nesuprantamas protui, tačiau padedančias mums augti.
Tik taip galima sujungti pliusą ir minusą – Kūrėjo norą duoti ir kūrinio norą gauti – pereidami šią sistemą, kurioje tremtis, paslėptis, visiška painiava.
Atsigręžęs atgal į nueitą kelią matau, kad kiekviena akimirka buvo būtina. Pašalini vieną akimirką iš viso kelio ir viskas tampa nebeaišku! Pabaiga bus netobula, mes jos nesuprasime ir neatskleisime.
Todėl viskas, kas vyksta, yra būtina. Parašyti „Zohar“ kitaip buvo neįmanoma. Žmogus negali mokytis neklysdamas. Jis turi atrasti tai, kas priešinga tiesai.
Taip ir mes mokome savo vaikus – supainiojame juos ir leidžiame jiems apsirikti, kad pasimokytų iš savo klaidų, nes tik taip jie gyvenime nesuklys.
Toks skirtumas tarp vystymosi per kančias ir kabalos mokslo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulyje nėra nieko švento

Stebuklinga infuzija

Nuo žemiško ekrano – prie dvasinio