Pateikti Trečiadienis, 22 rugsėjo, 2010 dienos įrašai.


Meilė iš aukštesnio išskaičiavimo

Dvasinis darbas, Grupė, Vyras ir moteris

Klausimas: Kas mane verčia laikytis su Kūrėju sudarytos sąjungos?
Atsakymas: Niekas neverčia! Tarkime, aš įsimylėjau merginą. Po mėnesio jos jau nebenoriu. Ką daryti? Man sako: „Tu privalai su ja būti visą gyvenimą“. Bet kodėl turėčiau?! Juk tai – melas, o ne širdies balsas.
Kaip su ja nugyvensiu visą gyvenimą, jeigu jau dabar jos nekenčiu?! Kodėl gi mes tuokiamės? Juk aišku, kad nepragyvensime viso gyvenimo meilėje, meilė – tai absoliutus melas!
Santuoka turi aukštesnę šaknį – tai kūrinio ir Kūrėjo sąjunga, pagrįsta ne kūniška meile, o aukštesniojo tikslo siekimu. O meilė – tai tarpusavio pagalba siekiant šio tikslo.
Suprasdamas šį principą, turiu pakilti virš noro mėgautis ir visą gyvenimą būti duodančiuoju. Aš nepasirašau, kad mylėsiu ją pačią visą gyvenimą, nes tai neįmanoma ir visiškai nuo manęs nepriklauso, ir apie tai netgi nekalbama. Aš pasirašau, kad Kūrėjas man bus visada Didis ir aš trokštu Jį atskleisti per šią sudarytą sąjungą. Todėl sakoma: „Vyras, žmona ir Kūrėjas tarp jų“. Kitaip santuokos nebus!
Man svarbus Šeimininkas, o ne vaišių stalas, stovintis tarp mūsų. Vaišės skirtos tik pirmam tarpusavio ryšiui užmegzti, kol dar nesuformavau aukštesniojo ryšio su Šeimininku, idant po to įgyčiau šį ryšį.
Kitaip tariant, sudarome sąjungą su Šeimininku ne tarpusavio meilės lygyje dėl gardumynų ant stalo, kaip kad vaikinas su mergina tuokiasi dėl gyvūninės tarpusavio meilės. Priešingai, mes vertiname vienas kitą, nes dėl tarpusavio ryšio pasiekiame aukštesniąją šaknį – aukštą dvasinį tikslą.
Dabar kyla klausimas: kaip išlaikyti šį tikslą? Tam yra grupė – tavo laidavimo vieta, gebanti duoti tau tikėjimo jėgą, kuri tau nuolatos bus it „degalai“. Vienas to nesugebėsi. Ir Kūrėjas tavęs nesulaikys, jeigu pats nesistengsi.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžina sąjunga

125 susijungimo pakopos

Atsisakyti praeities, kad įžengtum į ateitį

Komentarų nėra

Amžinai nauja pradžia

Dvasinis darbas

Dvasinis darbas nuolatos prasideda  iš naujo, ir mums reikia tai suprasti, susitaikyti su tuo ir dėkoti už naują pradžią.
Žmogus visuomet pradeda taip, tarytum nieko ir nebuvo – viskas išsitrina.
Nukva visuomet grįžta į skaistybės būseną,“ – tai reiškia, kad nelieka jokios gyvenimo patirties, visiškai nutrūksta ryšys su „Jaunikiu“, su Kūrėju, išsitrina visa mano kelio pas Jį patirtis.
Visiškai nereikia prisirišti prie praeities – atvirkščiai, reikia melstis, kad mums būtų leidžiama viską pamiršti! Tegu aš nieko nežinosiu!
Savo egoistiniame nore mes nesugebame įsivaizduoti, kaip galima atsisakyti visos savo patirties.
Bet mums nereikia jokio didelės išminties! Protas reikalingas tik tam, kad kaskart galėtume pradėti nuo nulio, nuo švaraus lapo. Ir jeigu mes tai sugebame, iš tikro artėjame prie tikėjimo, prie davimo savybės.
Juk tam man nereikia jokio proto – vien tik santykio, niekuo nesusijusio su buvusia būsena. Būsena, kuri tikrai nebuvo tobula, nes aš dar nepasiekiau Begalybės ir galutinio ištaisymo.
Todėl po kiekvieno veiksmo Nukva ir ZA grįžta į savo minimalią būseną: tašką ir 6 sfirot.
Tai reiktų suvokti kaip būtiną vystymosi sąlygą ir pasistengti ją priimti su supratimu, meile ir džiaugsmu – kas kartą pradedant išaugi naujo, nuo nulio.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 15 d. pamokos pagal „Mokymas apie 10 sfirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neapsikrauk balastu kelyje

Viliojanti kelionė į sielos gelmes

Komentarų nėra

Nevaisingumo priežastis – egoizmas

Egoizmo vystymasis, Sveikata, Vyras ir moteris

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra