Dvasinis darbas nuolatos prasideda  iš naujo, ir mums reikia tai suprasti, susitaikyti su tuo ir dėkoti už naują pradžią.
Žmogus visuomet pradeda taip, tarytum nieko ir nebuvo – viskas išsitrina.
„Nukva visuomet grįžta į skaistybės būseną,“ – tai reiškia, kad nelieka jokios gyvenimo patirties, visiškai nutrūksta ryšys su „Jaunikiu“, su Kūrėju, išsitrina visa mano kelio pas Jį patirtis.
Visiškai nereikia prisirišti prie praeities – atvirkščiai, reikia melstis, kad mums būtų leidžiama viską pamiršti! Tegu aš nieko nežinosiu!
Savo egoistiniame nore mes nesugebame įsivaizduoti, kaip galima atsisakyti visos savo patirties.
Bet mums nereikia jokio didelės išminties! Protas reikalingas tik tam, kad kaskart galėtume pradėti nuo nulio, nuo švaraus lapo. Ir jeigu mes tai sugebame, iš tikro artėjame prie tikėjimo, prie davimo savybės.
Juk tam man nereikia jokio proto – vien tik santykio, niekuo nesusijusio su buvusia būsena. Būsena, kuri tikrai nebuvo tobula, nes aš dar nepasiekiau Begalybės ir galutinio ištaisymo.
Todėl po kiekvieno veiksmo Nukva ir ZA grįžta į savo minimalią būseną: tašką ir 6 sfirot.
Tai reiktų suvokti kaip būtiną vystymosi sąlygą ir pasistengti ją priimti su supratimu, meile ir džiaugsmu – kas kartą pradedant išaugi naujo, nuo nulio.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 15 d. pamokos pagal „Mokymas apie 10 sfirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neapsikrauk balastu kelyje

Viliojanti kelionė į sielos gelmes