Kabalos moksle visada kalbama tik apie norą. Apie Šviesą nėra ką labai pasakyti. Ji statiška, yra absoliučioje ramybėje, vien tik duoda, ji turi tik vieną savybę – duoti.
Nori gauti iš jos? Veik kaip ji. Šviesa nesikeičia. Savo noru sukeli jos poveikį.
Ji lyg energijos šaltinis. Galiu priartėti prie jos arba atitolti, prieiti iš vienos pusės arba iš kitos. Kaip ir saulė, po kuria galima sudegti, bet galima ją panaudoti ir gerovei.
Kaip ir saulė, Šviesa absoliučiai pastovi. Gali jai melstis, gali ant jos šaukti – ji nepasikeis.
Visos permainos – tavyje, nesvarbu šauki tu ar dėkoji. Dėl tavo pasikeitimų jai veikiant gauni skirtingus rezultatus.
Šviesa nesikeičia. Tu atskleidi pastovų, nekintantį lauką. Priklausomai nuo savo pasikeitimų pastebi, kad jauti ją vis kitokią. Bet tai tu ją jauti kitokią, ji pati nesikeičia.
Šviesa lyg niekada nesiliaujanti šviesti saulė. Jos energiją gali panaudoti kaip nori – šildyti, šaldyti ir t. t., bet ji pati – be formos, formą apibrėži tu.
Taip ir Kūrėjas – Geras ir Kuriantis gėrį tiek blogiems, tiek geriems – visiems, kurie to panorės. Nejaugi blogiems Jis irgi kuria gėrį? Taip.
Bet būdami priešingi savo savybėmis Kūrėjui, priklausomai nuo priešingumo Jam laipsnio, jie vietoje gėrio gauna smūgius. Tai padeda jiems įsisąmoninti egoizmo blogį ir pamažu jį keisti.
Tačiau geriausia paimti Šviesos naudojimo instrukciją – kabalą ir su ja palaipsniui, greitai ir lengvai keistis.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 20 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Absoliuti ramybė begaliniame judėjime

Veiksmas ir ketinimas

Nuo taško iki Begalybės pasaulio Malchut