Kildamas dvasinėmis pakopomis, žmogus tuo pat metu leidžiasi į savąjį ego.
Tarkime, aš atskleidžiau ir ištaisiau tiktai aukščiausią, labai ploną savo egoizmo sluoksnį.
Šiuo lygiu aš susivienijau su grupe, atskleidžiau grupės svarbą ir savo atžvilgiu sužadinau Grąžinančią į šaltinį Šviesą. Tačiau norėdamas pakilti į pirmąją dvasinę pakopą (1/125), turiu praeiti dar du etapus.
Ir štai man atveria antrą noro sluoksnį. Jame aš žymiai blogesnis, žymiai „atžaresnis“, jame aš keikiu, nenoriu girdėti, neigiu, niekinu.
Palyginus su juo, anksčiau aš buvau kaip mažas vaikas, o dabar mane atstūmė žymiai stipriau. Kokiu tikslu? Tam, kad suteiktų galimybę labiau susivienyti, pritrauktų stipresnę Šviesą.
Taip aš žingsnis po žingsnio vystausi, atskleisdamas vis galingesnį egoizmą. Kaip aukštai žmogus bepakiltų, blogio pradas pakyla virš jo.
Jis tam pasiruošęs, žinoma, bet vis tiek nuopuolyje niekas neveikia, ir jis krenta į minus begalybę.
Tiesą sakant, nuopuolis – tai visai ne nuopuolis, o pakilimo būsena, kuriai tu dar nesi pasiruošęs.
Tave tarytum perkėlė į čempionų komandą, nes tavo treneris žino, kad tu jau gali prisijungti prie geriausių. Tau yra sudarytos visos sąlygos, reikia tik pasistengti ir joms prilygti.

Iš 2010 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritimas – tai džiaugsmas

Su savimi keliant visą pasaulį