Klausimas: Iki kongreso liko savaitė. Kaip maksimaliai efektyviai išnaudoti šį laiką?
Atsakymas: Per likusias dienas turime pasiruošti: kuo daugiau matyti, klausytis muzikos, dainų, dirbti su straipsnių konspektais, kalbančiais apie sielų susijungimą („Toros dovanojimas“, „Laidavimas“, „Taika“, „600 000 sielų“, „Vienas dėsnis“ ir t. t.). O svarbiausia – stengtis pajausti, kad einame vienybės link.
Turėsime atakuodami jungtis, ir jeigu pasieksime tokį galingą vidinį ir išorinį spaudimą, kad pajausime, kaip susirenkame kartu, tai tuo savyje sužadinsime vidinę Šviesą.
Kitaip tariant, neliksime su savo išoriniu noru, kuriame veikia supanti Šviesa, o dėsime visas pastangas, kad supanti Šviesa mūsų indus/norus iš išorinių paverstų vidiniais ir juose atsiskleistų kaip vidinė Šviesa!
Skirtumas tarp šių dviejų Šviesų didžiulis – juk supanti Šviesa veikia išorinius, dar nesusijungusius norus, kurie yra už mus jungiančio ekrano.
Ekranas – tai jėga, leidžianti būti aukščiau egoistinio noro, kad galėčiau duoti artimui ir susijungti su juo („duoti, kad duotum“ arba „gauti, kad duotum“).
Jeigu savo norui mėgautis įgyju ekraną – norą susijungti su visais į vieną sielą, tai aš iš išorinio sielos indo tampu vidiniu.

Ir manęs nebežadina supanti Šviesa, savyje pajuntu vidinę Šviesą! Tai vadinama pirmąja dvasine pakopa. Šios būsenos aš laukiu ir ruošiuosi ją patirti kongrese.Suprantama, paskutinėmis dienomis mūsų laukia daugybė visokiausių kliūčių: staiga dingsta noras ar galimybė važiuoti, ir vėl atsiranda, nėra jėgų atsikelti į pamoką, problemos namuose, darbe, nuotaikų pasikeitimai – kas tik nori.Tačiau reikia suprasti, kad šis „širdies apsunkinimas” būtinas! Tai lyg pereiti per „Galinę jūrą”, lyg bėgti nuo Faraono, lyg prieiti prie Sinajaus kalno, kur atsiskleidžia neapykanta (sina) ir tarpusavio atsiskyrimas.
Būtent to mums ir reikia. Turime laiminti tokias būsenas, priimti jas su meile ir supratimu!
Viliuosi, kad mūsų draugai visame pasaulyje supras ir priims šitai būtent taip. Juk taisydami tokius nutolimus, sunkumą (avijut) noruose (avijut) mes pakylame.
Jei nebus tokių kliūčių – nebus ką taisyti! Kaip tada pakilsime, ant ko atsistosime?

Iš 2010 m. spalio 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų”

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pasiruošti kongresui?

Viskas priklauso nuo tikėjimo sėkme!

Mūsų būsena šiandien ir rytoj

Kada žmogus pabunda, jį atveda į grupę, kur jis ima suprasti, kad jo pasirinkimas – susivienyti su kitais, kad Kūrėjas „uždėjo jo ranką ant gero likimo“.
Kitaip tariant, žmogus turi vienytis su teisinga aplinka ir gauti iš jos dvasines vertybes, kad dirbtų taip, kaip tai yra teisinga draugų požiūriu. Tai ir yra „geras likimas“.
Reikia suprasti, kad jeigu veikiu vadovaudamasis savo protu ir jausmais, tai šitai man kenkia, nes nenukreipia į dvasinį tikslą.
O jeigu veikiu pagal aplinkos vertybes, jei nuolat tikrinu, koks yra mano ryšys su draugais, tai įsigyju gerą likimą, kurį man pasiūlė Kūrėjas.
Mano pasirinkimas, mano veiksmų analizė kiekviename žingsnyje – kiek nulenkiu galvą prieš grupę ir priimu jos nuomonę.

Iš 2010 m. spalio 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakilti peržengiant save

Nepraleisk savo šanso…

Grupė – tai mano šešėlis

Laida rusų kalba.

Ankstesnės laidos:

Kabalistinė psichologija, 2 dalis

Kabalistinė psichologija, 3 dalis

Kabalistinė psichologija, 4 dalis

Klausimas: Kongrese, kuriame susirinks septyni su puse tūkstančio žmonių, aš noriu atskleisti mūsų tarpusavio ryšį.
Kaip turėčiau dirbti per tris kongreso dienas?
Atsakymas: Tai labai paprasta. Dvasine prasme kalbame apie vietą, turinčią labai didelę galią.
Atvykęs ten pajausi, su kokia jėga aplinka tave veikia. Nevalingai įsiliesi į šį srautą ir iš tavęs nieko neliks.
Veikiant tokiai didelei ir stipriai aplinkai tu natūraliai įsitrauki jos vidun.
Visi, kas atvyks į kongresą pozityviai nusiteikę, ištirps bendrame siekyje. Tokia žmogaus prigimtis.
Ir vis dėlto, kiek gi žmogus dirba viduje? Ar pasitelkia protą ir jausmus ne tik tam, kad laikytųsi bendroje tėkmėje, tokioje veržlioje ir kažkuo netgi klaidinančioje?
Ar jis daro išvadas, išskaičiavimus? Ar prideda savo įkvėpimą? Ar irkluoja pats, ne visiškai atsiduodamas srovės valiai?
Tai labai svarbu ir čia viskas priklauso nuo pasiruošimo.

Iš 2010 m. spalio 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinė mintis

Vien tik vienybės lašo nepakanka

Kongresas priartina mus prie Kūrėjo

Iš Kūrėjo pusės niekas nesikeičia. Viskas keičiasi mumyse, pamažu, veikiant stiprėjantiems rešimot – nuo lengviausių iki sunkiausių.
Taip mes žingsnis po žingsnio mokomės teisingai žvelgti į tai, ką jaučiame. Visos gyvenimo pamokos – tai teisingo požiūrio į Aukščiausiąjį valdymą pamokos.
Visa gamta vystosi „negyvosios gamtos“, „augalinės“, „gyvūninės“ ir „žmogaus“ pakopomis. Kiekviena pakopa savo ruožtu turi tas pačias keturias vystymosi pakopas.
„Žmogaus“ lygmens 1-oje, 2-oje ir 3-ioje pakopose nesame pasiruošę priimti idėjos, kad vystymasis turi priežasties faktorių. Ši pakopa apibūdinama klausimų nebuvimu, tokiam žmogui Aukščiausiasis valdymas egzistuoja tik religijos pavidalu.
Bet yra 4-tas mūsų vystymosi lygmuo, kai žmoguje pabunda rešimot grįžti į Šaltinį, pas Kūrėją.
Tiesa, laikas nuo laiko žmogus atsijungia nuo jų, „pamiršdamas“ ar „patekdamas“ rūpesčių ar malonumų įtakon.
Bet žmogui suteikiama galimybė per aplinką užmegzti ryšį su Aukščiausiuoju valdymu, nepaisant jokių pašalinių įtakų ar kliūčių. Tada žmogus kliūtis sieja su Kūrėju, kurio taip pat galima prašyti, kad ištaisytų, o ne kad būtų geras ir pašalintų kliūtis.
Jeigu žmogus įsivaizduoja, kad yra pasaulyje priežastis, lemtis, kažkas, kas daro jam blogai, o kažkas kitas gali jam siųsti gėrį – šis žmogus garbina dvi „dievybes“: bijo blogosios ir prašo gerosios. Tai paprastai ir vyksta su žmonėms – tiek pasauliečiais, tiek religingais.
Visi šie santykio su aukštesniąja jėga raidos etapai, turi atvesi žmogų į tokią būseną, kurioje „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“.
Tai formuoja visiškai kitokį požiūrį į valdymą: pasirodo, kad abi jėgos – ir blogoji, ir geroji – kyla iš vieno Šaltinio. Vadinasi, reikia kažkokiu būdu pateisinti nelaimes, juk negali geras Kūrėjas siųsti kažko blogo.
Tai leidžia žmogui suprasti ir padaryti išvadą, kad nėra skirtumo tarp dviejų jėgų: gerosios ir blogosios – tiesiog Kūrėjas su juo elgiasi kaip kiekviename žingsnyje mokantis sūnų tėvas.
Taip žmogaus gyvenime atsiveria Aukščiausiasis valdymas – iš Kūrėjo gaunamas auklėjimas. Ir jam čia padeda aplinka, – kiti tame pačiame „vaikų darželyje“ esantys „vaikai“, kuriuos prižiūri tas pats Auklėtojas.
Visi kartu padedame vienas kitam ir tvirtėjame, formuodami teisingą santykį su Aukščiausiąja jėga, kuri mus valdo ir moko tapti dideliais, kad ją pažintume.

Iš 2010 m. spalio 14 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai aš jau nebebūsiu „aš“

Vystymasis: čiurkšle ar lašais?

Lynu – tiesiai pas Kūrėją

Klausimas: 2009 m. kongrese mums pavyko pasiekti ypatingą pojūtį, kurį pavadinote „vienybės lašu“. Ką tada suvokėme ir kuo galime tai papildyti artėjančiame didžiuliame kongrese?
Atsakymas: 2009 m. kongrese pajutome, kad tarpusavio vienybėje yra ypatingas, nepriklausantis nuo mūsų ir esantis aukščiau mūsų visų taškas.
Jeigu susijungsime tarpusavyje, galėsime nuo jo priklausyti, siekti jo, susivienyti aplink jį ir būti jo saugomi. Šis „vienybės lašas“ – tai mūsų tarpusavio ryšiu sukurta aukšta jėga, sauganti mus nuo visų negandų.
Tačiau šito nepakanka. Šiame laše savo dvasinėmis kibirkštimis susijungiame į vieną kibirkštį.
Jeigu prie šios bendros kibirkšties pridėsime savo davimo, laidavimo norus, tai imsime iš šių į vieną sulipdytų kibirkščių, atskleisti jų ryšį – mūsų sielų ryšio sistemą. Kiekvienas ryšys tarp kibirkščių – tai abipusės neapykantos ir meilės virš jos santykis.
Pirmu atveju visi sujungiame savo kibirkštis (taškus širdyse) į vieną didelę kibirkštį ir tada suvokiame, kokia tai aukšta būsena, egzistuojanti pati sau – kažkokia realybė ne mumyse. Sukūrėme kažką nauja, kažką, kas gimė tarpusavio ryšyje.
O jeigu pridedi prie to dar truputį noro, visi šie taškai širdyse ne tik susijungia į šią kibirkštį, bet ir atsiskleidžia visas egoizmas tarp jų, visa neapykanta, o virš jos – meilė.
Kitaip tariant, atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšio tinklas ir šiame ryšyje galime pajausti dvasinį pasaulį – Kūrėją.
Tai reiškia, jog po laidavimu pasirašai remdamasis savo atskleidžiamais norais. Be taško juose atsiskleidžia blogis ir sutikimas būti aukščiau jo.
Juk šitas tinklas kuriasi iš mūsų norų, kurių atsižadame susijungdami virš jų ir pakeisdami neapykantą meile.
Kaip kitaip užmegzčiau ryšį su kitais? Tiesiog susijungti į vieną kibirkštį nepakanka, tai netikras ryšys, juk visą egoizmą palikome apačioje. Aš turiu pakilti virš jo, virš Sinajaus kalno (neapykantos kalno).

Iš 2010 m. spalio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neįkainojamas vienybės lašas

Sutelkti vienybę savyje

Pagrindinė mintis

Skaitydami knygą „Zohar“ turime nuolatos stengtis už kiekvieno žodžio pamatyti jungiančiąją sielų sistemą, dvasinio pasaulio „tinklą“.
Už vardų: Šimšon, Reuven, Gad, izraeliečių stovyklos „dešinioji šlaunis“ ir „kairioji šlaunis“, kažkokių veiksmų, „gyvačių “  slepiasi ne blogas ar geras noras, o noro judėjimas, siekis – kieno atžvilgiu jis dabar veikia.
Todėl pageidautina, kad suvoktume „Zohar“ kaip pasakojimą apie mūsų tarpusavio ryšį, apie tą paveikslą, schemą, kuri turi atsiskleisti tarp mūsų.
Juk nėra abejonių, kad visada esame šios būsenos pakopoje ir teturime ją atskleisti. Būtent dėl to skaitome knygą „Zohar“, idant siektume atskleisti jo pasakojimą.
Ir dabar turime iš visų jėgų stengtis susieti šį pasakojimą su savimi, o ne painiotis tarsi „Zohar“ pasakotų apie kažkokias tolimas vietas ir įvykius. Visa tai dabar vyksta tarp mūsų: mūsų ryšio, abipusio laidavimo, mūsų bendro judėjimo viduje.

Iš 2010 m. spalio 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Į tiesą – per apgaulę

Kada mezgasi ryšys su Šviesa…

Vienas gyvenimas – visiems

Pokalbis rusų k.

Klausimas: Jeigu viskas priklauso nuo minties jėgos, kodėl negaliu dalyvauti kongrese sėdėdamas namie priešais televizorių su puodeliu kavos ir cigarete?
Atsakymas: Patikėk, aš tave suprantu, irgi taip mėgstu. Bet reikalas tas, jog man reikia įkvėpimo. Turiu gauti įspūdį iš grupės.
Man reikalinga kuo stipresnė, kuo iškilesnė visuomenė, atkakli, siekianti tikslo grupė – komanda, žmonių masė, kuri mane paveiktų ir iš manęs padarytų tai, ką nori.
Ar galiu patirti tokį įspūdį sėdėdamas namie priešais televizorių? Jeigu – taip, tai nėra problemų, sėdėk namie.
Bet mes juk pažįstame savo prigimtį. Žmogus turi rasti vietą, kurioje galėtų ištirpti visuomenėje, perimti jos protą ir jausmus.
Tegul manyje pakeičia viską, kas pripildo mano širdį ir protą ir tada aš tikrai vystysiuos kūrimo sumanymo link.
Kūrėjas dirba su grupe, kaip pasakyta: „savo tautoje gyvenu“, o manimi – neužsiima. Jeigu įsijungiu į grupę, tai joje turiu ryšį su Kūrėju.
Taip atskleidžiu jo mintį, kuri dėl to mano pasirinkimo tampa mano mintimi taip, kad net imu suprasti ir priimti Jo programą dar nepradėjus jos realizuoti.
Apie tai kalbama Baal Sulamo straipsnyje „Tiesioginis ir netiesioginis poveikis“. Jeigu susijungiu su Kūrėju, man atsiveria galimybė planuoti veiksmus taip, tarsi planuočiau aš, o įgyvendintų Jis.
Jei suvokiu Kūrėjo mintį, tuomet Jis man suteikia tokią galimybę. Ir, žinoma, visa tai – meilės rezultatas. Taip mūsų vaikai valdo mus, savo tėvus.

Iš 2010 m. spalio 10 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lapkritį mes laukiame visų jūsų!

Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?

Iš tiesų pakeisti likimą!

Valios laisvė – tai pati svarbiausia tema, nes ji iškelia pagrindinę mūsų gyvenimo problemą: ar esame visiškai valdomi iš aukščiau kaip bet kuri gamtos dalis.
Juk matome, kad viskas juda valdant iš aukščiau – valdant Gamtai, tai yra Kūrėjui.
Nėra nieko, kas išeitų už Gamtos ribų. Yra veiksmų, kurie, kaip matome, yra reguliuojami, tačiau yra tokių, kai juos valdanti jėga paslėpta nuo mūsų.
Ir mes kažkada jaunystėje galvojome, esą savo gyvenimo šeimininkai, tačiau suaugę ir įgiję gyvenimiškos patirties, suprantame, kad tai gyvenimas valdo mus, o ne mes jį.
Ir iš tikro, kurgi įmanoma laisva valia, jei randame, kad bet kuriame gamtos lygmenyje veikia griežti ir nekintantys fizikos, chemijos ir biologijos dėsniai.
O jeigu kažkurioje vietoje neįžvelgiame dėsnio, tai reiškia, kad paprasčiausiai sau jo dar neatskleidėme, o ne tai, kad jis ten neveikia visiškai tiksliai.
Kaip kokia nors gamtos dalis galėtų likti nevaldoma, ir jos neveiktų joks dėsnis? Tai tiesiog neįmanoma! Kur tik atskleisime gamtą, – visur rasime aiškų dėsningumą.
Ir kas gi tai yra laisvas pasirinkimas – galimybė daryti tai, kas man patinka, nepaklūstant lemiančiam gamtos dėsniui?!
Kaip mumyse gali atsirasti laisvas pasirinkimas? Argi gali gamtoje egzistuoti tokia balta dėmė, kuri jai nepaklustų?
Ir išeina, jog tai, ką suvokiame kaip laisvę tėra mažo, palikto žaisti savo kambaryje vaiko iliuzija. Vaikas atidžiai stebimas, bet jis mano esąs laisvas . Kitaip sakant, visas šis laisvas pasirinkimas paaiškinamas mūsų nežinojimu. Ir tai vadinama laisve?!
Kas gi tada žmogus? Dar viena gamtos dalis, visiškai valdoma iš aukščiau, ir pati net neįtarianti apie tai? O jeigu mes paprasčiausios marionetės, tai reiškia, kad nedarome nieko gero ir nieko blogo: jeigu veikiu pagal dėsnį, tai ko gi galima iš manęs reikalauti?
Visa, ką staiga sumanau daryti – tai įgimtas instinktas, kuris sukioja mane valdydamas iš vidaus ir išorės.
Negali būti nei atlygio, nei bausmės, jeigu esame paprasčiausi sraigteliai kūrinijoje. Tai kur gi tuomet slypi visa kūrimo prasmė, jeigu visa tai tėra iš anksto parengtas žaidimas?
Tad pirmiausia turime išsiaiškinti, ar visgi turime kokią nors valios laisvę ir kur ji. Juk jeigu tai iš tikro pasirinkimas, tai čia įmanoma stambiai išlošti arba atvirkščiai – viską pralošti…
Todėl tai pati svarbiausia tema kabaloje, juk nuo jos prasideda kitas etapas: turime mes laisvę ar ne, o jeigu ji yra – tai kur ir kaip galiu maksimaliai naudingai ją išnaudoti?

Iš 2010 m. spalio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė”

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar gyvenime tu pats ką nors padarei?

Ko nežino nė viena būrėja

Kur prasideda laisvė