Klausimas: mūsų pasaulyje žmonės myli ir nekenčia vieni kitų, dovanoja vieni kitiems dovanas arba žudo, o kas vyksta sielų pasaulyje?
Atsakymas: Sielos turi vieną užduotį – susivienyti, kad galėtų susijungti. Taip, kaip susilieja į vieną lašą atskiri lašeliai ir neįmanoma jų atskirti. Gaunama nauja esybė – davimas.
Materialus pasaulis, ši sudaužyto noro dalis, išsitaiso pačiame paskutiniame ištaisyme. O kol kas virš jo skleidžiasi meilė.
Ten, kur valdo meilė, kiekvienas netenka savęs pojūčio ir įsijungia į kitus be jokių ribų, visiškai susiliedamas su jais. Tačiau ankstesnė neapykanta išsaugo savo „neigiamas“ savybes.
Tai panašu į paradoksą kvantinėje fizikoje, kai viena ir ta pati dalelė gali būti dviejose vietose tuo pačiu metu. Ir taip yra ne todėl, kad ji juda iš vienos vietos į kitą begaliniu greičiu, bet todėl, kad ji iš tikro yra dviejose vietose vienu metu! Bet kaip taip gali būti?!
Galop atskleisime, kad visoje kūrinijoje yra tik viena dalelė, esanti vienu metu visose vietose. Nes jei mes pripažįstame, kad greičio nėra ir ta pati dalelė gali būti dviejose vietose, tai lygiai taip pat ji gali būti begalybėje vietų.
Be to, ji neturi formos, nes dalelės forma priklauso nuo to, kur mes ją aptikome. Aiškėja, kad išvis nieko nėra, tik taškas, sukurtas Kūrėjo „iš nieko“ („eš mi ain“), o visa kita – jo išvestinė!
Todėl, kuo labiau artėsime prie dvasingumo, tuo aiškiau suprasime, kad nėra kitos galimybės apie jį kalbėti, kaip tik kabalistinių knygų kalba.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kilti meilės pakopomis

Žiūronai kelyje į tikslą

Absoliuti ramybė begaliniame judėjime