Kur yra mano siela?

2010-10-2

Materialiame pasaulyje kiekvienas iš mūsų turi kūną ir tai, kas jį užpildo. Mes esame atskirti vieni nuo kitų biologiniais kūnais ir psichologiškai kiekvienas jaučiasi esąs individualia asmenybe.
Dvasiniame pasaulyje viskas nuolatos keičiasi, iš būsenos į būseną, Šviesa ir indas visą laiką skiriasi.
Mes įsikūnijame į kokią nors būseną ir vadinamės jos vardu, lyg aktorius persirengęs vaidmeniui, arba lyg fantastiniame filme, kai paeiliui įsikūniju į skirtingus pavidalus.
Nėra tokios sampratos kaip „atskira nesikeičianti siela“, kuri savarankiškai egzistuotų, kiltų pakopomis, kaskart išsaugodama savo individualumą. Mums sunku suprasti, kaip dingsta mano „Aš“.
Pavyzdžiui straipsnyje „600 000 sielų“ sakoma, kad bet kuris taisantis sielą žmogus atskleis Malchut pasauliui ir pasivadins karaliumi Dovydu…

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Palikęs save, įgyji Begalybę

Taisydamas save – taisai pasaulį

Tobulybė – tai lygybė

Komentarų nėra

Svarbiausia – nesipriešinti

2010-10-2

Dvasinis darbas

Iš pradžių Šviesa sukūrė norą, išvystė jį ir atitolino nuo savęs, idant suteiktų jam savarankiškumą ir galimybę valdyti save – tapti panašiam į Šviesą. Šiame procese pirma buvo Šviesa, priežastis, o paskui noras – pasekmė.
Bet kuris veiksmas vyksta Šviesai veikiant norą. Noras negali veikti pats ir tik jame esančios Šviesos savybės suteikia jam galimybę bent jau prašyti Šviesos vienaip ar kitaip jį paveikti.
Paruošusi norą savarankiškai taisytis ir supanašėti su Ja, Šviesa nebėra pirminė veiksmuose, ji tik verčia veikti. Ji sužadina norą, kad šis imtų veikti, sudarydama jam tinkamas taisymuisi ir supanašėjimui aplinkybes.
Visų sąlygų, reikalingų, kad noras prilygtų Šviesai, sudarymas vadinamas Šviesos ir noro nusileidimu iš viršaus į apačią, o laipsniškas noro supanašėjimas su Šviesa – kilimu iš apačios į viršų.
Leidimosi iš viršaus į apačią proceso metu Šviesa nustatė visas kilimo iš apačios į viršų pakopas, palikdama norui valios (pasirinkimo, veikimo) laisvę formuojant siekį tapti panašiam su Šviesa (suartėti su Šviesa) ir kreipiantis į Šviesą.
Šviesoje, pakopose užrašyta programa suteikia norui tokias formas, kurias jis turi įgauti laipsniškai taisydamasis.
Mums tereikia kiekvienoje pakopoje sutikti su pakopos forma ir prašyti Šviesos, kad mus ištaisytų, paverstų panašiais į Ją.
Norėdami suprasti Šviesą, jos veiksmus mūsų atžvilgiu, mūsų taisymosi programą, norėdami ją realizuoti savimi, mes renkamės į grupę, mokomės, įkvepiame vieni kitus, kaip svarbu prilygti Šviesai ir Jai nesipriešinti.
Visų pirma reikia atsisakyti savęs, atlikti „susitraukimą“ tarsi manęs nebūtų – tegul Šviesa ateina ir veikia. Toks pasyvus dalyvavimas leidžia man „atverti kelią Šviesai“ (1).
O po to turiu aktyviai norėti Šviesos poveikio – taip sustiprinu spaudimą (2), įtraukdamas į jį „mūsų“ sutikimą, kurį gavau iš grupės.
Sutikdamas su galingu Šviesos poveikiu „kas bus – tas bus“ , įgyju davimo, panašumo į Kūrėją, savybę. Prisidedu savo mažu noru (sutikimu), bet esant galingai Šviesos srovei, jai išeinant gaunu didžiulę davimo savybę (ketinimą duoti) – savo naująjį Aš.

Šviesa tarytum įėjo į mano pradinį „tašką širdyje“ (necoc, kibirkštį) ir „išpūtė“ jį. Sutikdamas su Jos veiksmais aš tartum „išsikeroju“, kol nepasiekiu 125 pakopos – Kūrėjo, įgydamas tokią pat galią.
Tai ir simbolizuoja Sukot šventė. Juk mūsų pasaulio šventės [kalbama apie žydų šventes – vert. past.] simbolizuoja tai, kas su mumis vyksta dvasiniame pasaulyje.