Materialiame pasaulyje kiekvienas iš mūsų turi kūną ir tai, kas jį užpildo. Mes esame atskirti vieni nuo kitų biologiniais kūnais ir psichologiškai kiekvienas jaučiasi esąs individualia asmenybe.
Dvasiniame pasaulyje viskas nuolatos keičiasi, iš būsenos į būseną, Šviesa ir indas visą laiką skiriasi.
Mes įsikūnijame į kokią nors būseną ir vadinamės jos vardu, lyg aktorius persirengęs vaidmeniui, arba lyg fantastiniame filme, kai paeiliui įsikūniju į skirtingus pavidalus.
Nėra tokios sampratos kaip „atskira nesikeičianti siela“, kuri savarankiškai egzistuotų, kiltų pakopomis, kaskart išsaugodama savo individualumą. Mums sunku suprasti, kaip dingsta mano „Aš“.
Pavyzdžiui straipsnyje „600 000 sielų“ sakoma, kad bet kuris taisantis sielą žmogus atskleis Malchut pasauliui ir pasivadins karaliumi Dovydu…

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Palikęs save, įgyji Begalybę

Taisydamas save – taisai pasaulį

Tobulybė – tai lygybė