Pateikti Ketvirtadienis, spalio 7, 2010 dienos įrašai.


Vystymasis: čiurkšle ar lašais?

Dvasinis darbas

Klausimas: Ar jaučiate, kad mūsų vystymasis vyksta kintamu greičiu, netolygiai?
Atsakymas: Teisingai. Vystymasis niekada nebūna linijinis, tolygus, visada yra šuolių.
Tai atsiskleidžia mūsų pojūčiuose dėl darbo netobulumo ir tęsis iki galutinio išsitaisymo.
Kaitaliojasi geri ir blogi periodai, karas ir taika. Mes nuolat patiriame staigias permainas. Vystymuisi būdingas periodiškumas.
Tas pats būdinga ir parcufo, kuris skirstomas į penkias avijuto (noro gylio) pakopas, struktūrai.
Kiekviena pakopa turi savo ekraną ir savo Šviesą, pakopos suformuotus diskretiškai, pakopomis, ne pagal liniją. Viskas ateina porcijomis, lašais, o ne srovena tolygiu srautu.
Štai kodėl būna pozityvūs ir negatyvūs periodai ir išnaudoti juos reikia skirtingai. To mokomės iš savo patirties.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kilti šviesos greičiu

Duonos kąsnis atsargai

Komentarų nėra

Tu atsakingas už visą kūriniją

Dvasinis darbas

Pirmasis noro ištaisymas – tai davimas dėl davimo. Tai reiškia, kad aš apriboju naudojimąsi savo noru, kadangi jis egoistinis, dėl savęs, nenorėdamas padaryti blogo kitiems, kaip pasakyta: „Nedaryk kitiems to, ko pats nekenti!“
Tačiau netgi šiame egoistinio noro apribojime slypi išsitaisymas, juk aš ne šiaip sau susilaikau nuo blogų darbų. O jeigu aš galėsiu pavogti ir niekas apie tai nesužinos, kas tada mane sulaikys?
Aš turiu ne tiesiog atsiriboti nuo visų norų, tarsi jų nebūtų. Išsitaisymas sklinda dar toliau – aš turiu pajausti, kokią žalą darau artimam, kaip jis kentės!
Būtent šios kančios pojūtis turi neleisti man pavogti, kaip pasakyta: „Nedaryk kitiems to, ko pats nekenti!“
Aš persismelkiu artimo norais. Iš pradžių blogio suvokimas man tarsi suriša rankas, kad nevogčiau, tačiau po to mane išlaisvina ir suteikia visas galimybes – vok iki begalybės, viską, kas priklauso kitiems ir netgi Kūrėjui! Viskas tau leista ir tau nieko už tai nebus!
Tačiau aš jau pradedu jausti „Šchinos kančias“, svetimas kančias, tarsi būčiau vogęs, atėmęs, nužudęs… ir kaip būtų, jeigu apvogtų, nužudytų mane. Aš jaučiu savyje svetimą skausmą, tarsi aš būčiau jo priežastis! Jų atžvilgiu aš – tarsi Kūrėjas, sukūręs blogąjį pradą, – ir tokiu būdu tarp mūsų atsiranda ryšys.
Aš tampu tarsi Bina, motina, kuri jaučia visus vaikų norus ir visą blogį, kurį jiems daro, jeigu jais nesirūpina, taip pat suvokia, kokia gera jiems gali būti, jeigu pasirūpins jais.
O po to mums atsiskleidžia antrasis išsitaisymo etapas: kaip galima duoti artimam. Žmogus jau tampa perdavimo kanalu tarp pasaulio ir Kūrėjo.
Jis jaučia, kad tik jis gali perduoti jiems pripildymą, ir nusikaltimas slypi ne vogime, o jau tame, kad jis nepripildo jų norų. Štai tai jau vadinama meile artimam, kaip pačiam sau.
Būtent savo paties atžvilgiu žmogus turi pajausti abi išsitaisymo stadijas: „Nedaryk kitam to, ko pats nekenti“ ir „Pamilk artimą, kaip save“.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 28 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

125 susijungimo pakopos

Išsivaduoti iš apgaulės

Ką mums suteikia meilė artimui?

Komentarų nėra