Pateikti Sekmadienis, 10 spalio, 2010 dienos įrašai.


Begalinės laimės formulė

Dvasinis darbas, Grupė

Žmogus turi stengtis pripildyti save tuo, kas pripildo kitus, o ne tuo, kuo kiti pripildo jį.
Aš pripildau tave, jaučiu tavo norą ir pripildymą jame, ir todėl jaučiu malonumą.
Mano prisipildymas – tai tavojo prisipildymo jautimas, todėl noriu kuo labiau tave pripildyti (kaip motina prisipildo tuo, kad pamaitino vaiką).

Aš nenoriu savęs pripildyti tiesiogiai, o tik pripildydamas artimą. Ir čia nekalbama apie tai, kiek maisto prarijo mano gyvūninis kūnas. Kalbama tik apie sielos pripildymą.
Siela prisipildo tuo, kad jaučiu, kaip pripildau kitus, pripildau Kūrėją. Tada esu panašus į Jį, juk Jis mėgaujasi tuo, kad mums suteikia malonumą. O jeigu mes negalime iš Jo priimti malonumo, tuomet Jis kenčia Šchinos kančias.
Kūrėjas mėgaujasi pripildydamas mus, o mes galime Jam suteikti tik galimybę mus pripildyti. Aš irgi turiu pasiekti tokią būseną, kad tai būtų vienintelis mano norimas dalykas.
Tačiau tai atrodo lyg kažkoks paradoksas: kaip įmanoma „prisipildyti davimu“? Todėl ir būtina meilė, kuri sujungs visus kartu.
Jeigu tarp mūsų nėra meilės, tai negalima prisipildyti davimu. Turiu jausti, kad jo norą svarbesnis už mano!
Kaip motinai už jos pačios pojūčius svarbiau, ką jaučia kūdikis. Jeigu jam kažką skauda, motina tai jaučia savo viduje. Tai – prigimtinė meilė.
Štai tokią meilę padedant Šviesai turime įgyti – tegu ji ištaiso mus. Tada gauname tokius pat norus, kaip Kūrėjo ir pasiekiame dvasinį pasaulį.
Įsivaizduok, kad turi milijardą kūdikių ir žinai, kuo juos pripildyti. Juk tau atsiveria begalinės Šviesos kanalas.
Kokį malonumą tu patirsi, jausdamas visus jų norus kaip savo, ir jų pripildymą! Tuo pats prisipildysi ir kiekvieną kartą „620 kartų“ daugiau, juk tu sukūrei šią meilę virš neapykantos.
Todėl dabar užpildydamas juos jauti ne tą 1 gramą jų gauto malonumo, o 620 gramų. Prisijungiu šias sielos dalis sau ir jaučiu kaip save patį.

Iš 2010 m. rugsėjo 27 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Unikalus kiekvienos sielos diapazonas

Pasaulinės sielos reanimacija

Vadovas po knygą „Zohar“. Iš tamsos – į šviesą.

Komentarų nėra

Apie meilę ir neapykantą

Dvasinis darbas, Viena siela

Klausimas: Ką reiškia „pamilti artimą kaip save patį“? Ką dėl to reikia iš tikro padaryti?
Atsakymas: Meilė artimui kaip sau pačiam reiškia tai, kad visas mūsų pasaulis (negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta, žmonija), visa kūrinija, turi integruotis į mane, kaip mano dalis, „kaip vienas žmogus su viena širdimi“!
Aš viską jungiu prie savęs ir jaučiu kaip savąjį „Aš“, o kitaip manęs nėra! Virš mus skiriančio egoizmo reikia gauti aukštesniąją jėgą, norą, gebėjimą pajusti kiekvieną kaip save ir netgi stipriau. Tai yra, pajausti, kad visa tai esu Aš.
Bet šitas Aš – nėra egoistinis jausmas, kadangi neapykanta tarp mūsų išlieka. Ji netgi išaugs! Ir būtent aukščiau šios neapykantos aš vienysiuos su kitais – tiktai tada jie vadinsis man „artimais“.
„Artimas“ – tai tas, kurio aš nekenčiu, bet kartu „myliu kaip save“… „Visus nusikaltimus uždengs meilė“ – buvusi neapykanta išlieka, bet viršum jos dar atsiranda meilė.
Mūsų pasaulyje, gaunant ar duodant, viską judina tik vienas egoistinis noras. Dvasiniame pasaulyje mes esame tarp dviejų priešingų jėgų: davimo ir gavimo.
Egoizmas auga ir lygiagrečiai jam atsiranda davimo savybė – šios dvi savybės leidžia man pajusti, kad aš stoviu priešais neapykantos kalną (Sinajų, nuo žodžio „sina“ – neapykanta).
Bet iki tol aš turiu pereiti „Egiptą“ – vergauti egoizmui, Faraonui, imti jo nekęsti, pabėgti nuo jo, ieškodamas jėgos jam ištaisyti.
Prie neapykantos artimui kalno aš turiu atsakyti, ar tikrai esu pasiruošęs susivienyti su kitais aukščiau neapykantos esančia meile, tapti kaip vienas žmogus su viena širdimi?
Jeigu patyriau visus egoizmo/faraono smūgius, jausdamas, kad jau pakankamai prisikentėjau, tai aš tada sutinku! Juk aš taip nekenčiu savo egoizmo – labiau nei savo artimo.
Aš sutinku, manydamas, jog tai man suteiks galimybę atskleisti Kūrėją. Galiausiai suprantu, kad pati meilė ir davimas artimui ir yra mano pripildymas.
Aš jau nieko, išskyrus tai, nebereikalauju – pats šis veiksmas pripildo mane. Ir tuo supanašėju su Kūrėju.

Iš 2010 m. spalio 3 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mane pakeisianti jėga

125 susijungimo pakopos

Išsivaduoti iš apgaulės

Komentarų nėra

Atitolti, kad suartėtume

Dvasinis darbas

Klausimas: Kabalistai kalba apie pakopas. Kurioje pakopoje mes tampame savarankiškais savo likimo šeimininkais? Kada Kūrėjas perduoda mums valdymo vadžias?
Atsakymas: Kilimas dvasinėmis pakopomis vyksta etapais. Kaip ir mūsų gyvenime: kiekvienais metais vaikai tampa vis savarankiškesni, jie patys mokosi vaikščioti, valgyti, rengtis, pirkti, eiti į mokyklą, darbą, tuoktis, gimdyti – tai jau savarankiškas žmogus.
Rabašas kartą pateikė tokį pavyzdį. Vaikai žaidžia kieme, ir staiga vienas išeina. „Kur eini?“ – klausia jo. „Namo, pavalgyti“, – sako jis.
Namuose jis atsidaro šaldytuvą, neranda ko nori ir pradeda priekaištauti mamai: „Kodėl nenupirkai, ko prašiau!?“ Jis jaučiasi tėvų nuosavybe ir todėl tuo išreiškia ne savarankiškumą, o atvirkščiai, priklausomybę.
Bet praeina keletas metų, į kiemą užsuka jaunuolis. „Kaip reikalai? – klausia jo bičiuliai. – Kur eini?“ „Mes su žmona einame pas tėvus, jie šiandien mus pakvietė vakarienės“. Tai jau savarankiškumas: žmogus nesijaučia šeimininku, bet kartu jis nepriklausomas.
Tokiu būdu nepriklausomai nuo Kūrėjo svarbūs du faktoriai: gebėjimas savarankiškai veikti ir atsiskyrimas. Viena vertus, tu nuolatos atitolsti, kita vertus, tampi panašus, artimas Jam.

Iš 2010 m. spalio 1 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti kūriniu

Pasirinkimas be užuominų

Nieko naujo po saule…

Komentarų nėra