Jeigu pripažįstu, kad priešais mane esanti pasaulių sistema, iš tikrųjų yra labiau ištaisyta, negu man atrodo, reiškia, kad suvokiu ją tikėjimu aukščiau žinojimo, aukščiau savo supratimo.
Suprantu, kad nematau jos tikrojo vaizdo. Juk dabar realybė man – tai, ką jaučiu savo nore, savo sudužusiame inde.
Iš tikro „Neturi teisėjas nieko daugiau, negu mato jo akys“ – ir aš matau visą pasaulį kaip sudužusį. Kad tobulėčiau, turiu „pakilti“ virš šito teisėjo. Kas gi tas manasis teisėjas? Tai – grupė.
Kitaip tariant, be manęs yra dar vienas teisėjas – aplinkos nuomonė. Ir jeigu aš patikrinęs save priimu grupės nuomonę, reiškia, kad esu tos pačios pozicijos, nors realiai jos ir nematau. Iš tiesų matau tik savo akimis.
O dvi nuomonės negali egzistuoti vienu metu: arba viena, arba kita. Negali žiūrėti abiem akimis pro skirtingus akinius ir matyti tą patį.
Tu matai skirtingus vaizdus! Bet supranti, kad aplinkos požiūris teisingesnis, nes ji veikia prieš tavo egoistinę prigimtį.
Ir tokiu būdu kas kartą eini pirmyn priimdamas grupės nuomonę užuot vadovavęsis savąja. Pakilai iki jos, priėmei kaip savą – ir toliau keiti ją į dar aukštesnę aplinkos nuomonę.
Taip tu kyli vis aukščiau, kaip pasakyta: „Grupė šiandien – tai aš rytoj!“

Iš 2010 m. spalio 13 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai ne šiaip sau žaidimas

Vienas įstatymas

Grupė – tai mano šešėlis