Klausimas: 2009 m. kongrese mums pavyko pasiekti ypatingą pojūtį, kurį pavadinote „vienybės lašu“. Ką tada suvokėme ir kuo galime tai papildyti artėjančiame didžiuliame kongrese?
Atsakymas: 2009 m. kongrese pajutome, kad tarpusavio vienybėje yra ypatingas, nepriklausantis nuo mūsų ir esantis aukščiau mūsų visų taškas.
Jeigu susijungsime tarpusavyje, galėsime nuo jo priklausyti, siekti jo, susivienyti aplink jį ir būti jo saugomi. Šis „vienybės lašas“ – tai mūsų tarpusavio ryšiu sukurta aukšta jėga, sauganti mus nuo visų negandų.
Tačiau šito nepakanka. Šiame laše savo dvasinėmis kibirkštimis susijungiame į vieną kibirkštį.
Jeigu prie šios bendros kibirkšties pridėsime savo davimo, laidavimo norus, tai imsime iš šių į vieną sulipdytų kibirkščių, atskleisti jų ryšį – mūsų sielų ryšio sistemą. Kiekvienas ryšys tarp kibirkščių – tai abipusės neapykantos ir meilės virš jos santykis.
Pirmu atveju visi sujungiame savo kibirkštis (taškus širdyse) į vieną didelę kibirkštį ir tada suvokiame, kokia tai aukšta būsena, egzistuojanti pati sau – kažkokia realybė ne mumyse. Sukūrėme kažką nauja, kažką, kas gimė tarpusavio ryšyje.
O jeigu pridedi prie to dar truputį noro, visi šie taškai širdyse ne tik susijungia į šią kibirkštį, bet ir atsiskleidžia visas egoizmas tarp jų, visa neapykanta, o virš jos – meilė.
Kitaip tariant, atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšio tinklas ir šiame ryšyje galime pajausti dvasinį pasaulį – Kūrėją.
Tai reiškia, jog po laidavimu pasirašai remdamasis savo atskleidžiamais norais. Be taško juose atsiskleidžia blogis ir sutikimas būti aukščiau jo.
Juk šitas tinklas kuriasi iš mūsų norų, kurių atsižadame susijungdami virš jų ir pakeisdami neapykantą meile.
Kaip kitaip užmegzčiau ryšį su kitais? Tiesiog susijungti į vieną kibirkštį nepakanka, tai netikras ryšys, juk visą egoizmą palikome apačioje. Aš turiu pakilti virš jo, virš Sinajaus kalno (neapykantos kalno).

Iš 2010 m. spalio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neįkainojamas vienybės lašas

Sutelkti vienybę savyje

Pagrindinė mintis

Skaitydami knygą „Zohar“ turime nuolatos stengtis už kiekvieno žodžio pamatyti jungiančiąją sielų sistemą, dvasinio pasaulio „tinklą“.
Už vardų: Šimšon, Reuven, Gad, izraeliečių stovyklos „dešinioji šlaunis“ ir „kairioji šlaunis“, kažkokių veiksmų, „gyvačių “  slepiasi ne blogas ar geras noras, o noro judėjimas, siekis – kieno atžvilgiu jis dabar veikia.
Todėl pageidautina, kad suvoktume „Zohar“ kaip pasakojimą apie mūsų tarpusavio ryšį, apie tą paveikslą, schemą, kuri turi atsiskleisti tarp mūsų.
Juk nėra abejonių, kad visada esame šios būsenos pakopoje ir teturime ją atskleisti. Būtent dėl to skaitome knygą „Zohar“, idant siektume atskleisti jo pasakojimą.
Ir dabar turime iš visų jėgų stengtis susieti šį pasakojimą su savimi, o ne painiotis tarsi „Zohar“ pasakotų apie kažkokias tolimas vietas ir įvykius. Visa tai dabar vyksta tarp mūsų: mūsų ryšio, abipusio laidavimo, mūsų bendro judėjimo viduje.

Iš 2010 m. spalio 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Į tiesą – per apgaulę

Kada mezgasi ryšys su Šviesa…

Vienas gyvenimas – visiems

Pokalbis rusų k.