Pateikti Šeštadienis, 30 spalio, 2010 dienos įrašai.


Teisingai įsilieti į kongresą

Kongresai, įvykiai

Klausimas: Kongrese, kuriame susirinks septyni su puse tūkstančio žmonių, aš noriu atskleisti mūsų tarpusavio ryšį.
Kaip turėčiau dirbti per tris kongreso dienas?
Atsakymas: Tai labai paprasta. Dvasine prasme kalbame apie vietą, turinčią labai didelę galią.
Atvykęs ten pajausi, su kokia jėga aplinka tave veikia. Nevalingai įsiliesi į šį srautą ir iš tavęs nieko neliks.
Veikiant tokiai didelei ir stipriai aplinkai tu natūraliai įsitrauki jos vidun.
Visi, kas atvyks į kongresą pozityviai nusiteikę, ištirps bendrame siekyje. Tokia žmogaus prigimtis.
Ir vis dėlto, kiek gi žmogus dirba viduje? Ar pasitelkia protą ir jausmus ne tik tam, kad laikytųsi bendroje tėkmėje, tokioje veržlioje ir kažkuo netgi klaidinančioje?
Ar jis daro išvadas, išskaičiavimus? Ar prideda savo įkvėpimą? Ar irkluoja pats, ne visiškai atsiduodamas srovės valiai?
Tai labai svarbu ir čia viskas priklauso nuo pasiruošimo.

Iš 2010 m. spalio 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinė mintis

Vien tik vienybės lašo nepakanka

Kongresas priartina mus prie Kūrėjo

Komentarų nėra

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Dvasinis darbas

Kūrėjo pusės niekas nesikeičia. Viskas keičiasi mumyse, pamažu, veikiant stiprėjantiems rešimot – nuo lengviausių iki sunkiausių.
Taip mes žingsnis po žingsnio mokomės teisingai žvelgti į tai, ką jaučiame. Visos gyvenimo pamokos – tai teisingo požiūrio į Aukščiausiąjį valdymą pamokos.
Visa gamta vystosi „negyvosios gamtos“, „augalinės“, „gyvūninės“ ir „žmogaus“ pakopomis. Kiekviena pakopa savo ruožtu turi tas pačias keturias vystymosi pakopas.
„Žmogaus“ lygmens 1-oje, 2-oje ir 3-ioje pakopose nesame pasiruošę priimti idėjos, kad vystymasis turi priežasties faktorių. Ši pakopa apibūdinama klausimų nebuvimu, tokiam žmogui Aukščiausiasis valdymas egzistuoja tik religijos pavidalu.
Bet yra 4-tas mūsų vystymosi lygmuo, kai žmoguje pabunda rešimot grįžti į Šaltinį, pas Kūrėją.
Tiesa, laikas nuo laiko žmogus atsijungia nuo jų, „pamiršdamas“ ar „patekdamas“ rūpesčių ar malonumų įtakon.
Bet žmogui suteikiama galimybė per aplinką užmegzti ryšį su Aukščiausiuoju valdymu, nepaisant jokių pašalinių įtakų ar kliūčių. Tada žmogus kliūtis sieja su Kūrėju, kurio taip pat galima prašyti, kad ištaisytų, o ne kad būtų geras ir pašalintų kliūtis.
Jeigu žmogus įsivaizduoja, kad yra pasaulyje priežastis, lemtis, kažkas, kas daro jam blogai, o kažkas kitas gali jam siųsti gėrį – šis žmogus garbina dvi „dievybes“: bijo blogosios ir prašo gerosios. Tai paprastai ir vyksta su žmonėms – tiek pasauliečiais, tiek religingais.
Visi šie santykio su aukštesniąja jėga raidos etapai, turi atvesi žmogų į tokią būseną, kurioje „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“.
Tai formuoja visiškai kitokį požiūrį į valdymą: pasirodo, kad abi jėgos – ir blogoji, ir geroji – kyla iš vieno Šaltinio. Vadinasi, reikia kažkokiu būdu pateisinti nelaimes, juk negali geras Kūrėjas siųsti kažko blogo.
Tai leidžia žmogui suprasti ir padaryti išvadą, kad nėra skirtumo tarp dviejų jėgų: gerosios ir blogosios – tiesiog Kūrėjas su juo elgiasi kaip kiekviename žingsnyje mokantis sūnų tėvas.
Taip žmogaus gyvenime atsiveria Aukščiausiasis valdymas – iš Kūrėjo gaunamas auklėjimas. Ir jam čia padeda aplinka, – kiti tame pačiame „vaikų darželyje“ esantys „vaikai“, kuriuos prižiūri tas pats Auklėtojas.
Visi kartu padedame vienas kitam ir tvirtėjame, formuodami teisingą santykį su Aukščiausiąja jėga, kuri mus valdo ir moko tapti dideliais, kad ją pažintume.

Iš 2010 m. spalio 14 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai aš jau nebebūsiu „aš“

Vystymasis: čiurkšle ar lašais?

Lynu – tiesiai pas Kūrėją

Komentarų nėra