Klausimas: Baal Sulamas rašo apie tai, jog artimą reikia mylėti taip, kad atiduotum jam net paskutinę pagalvę. Ar tai reiškia, kad turime pildyti vienas kito materialius norus?
Atsakymas: Bet aš neturiu kuo užpildyti šių norų! Iš kur man gauti 7 milijardus pagalvių visai žmonijai?
Jeigu kiekvienas rūpinsis tik tuo, kaip duoti, tai neturės nieko atliekamo, o tik tai, kas būtiniausia, kad galėtų užsitikrinti normalų gyvenimą. Ir ką gi jis tada galės duoti kitiems?
Yra dėsnis, pagal kurį, nevalia atiduoti to, kas būtina, be ko pats negalėtum išgyventi. Kalbama apie biologinio kūno, kurio negalima ignoruoti, egzistavimą.
Išeina, kad neturiu ničnieko, ką galėčiau duoti kitiems. Iš manęs šito ir nereikalauja! Jeigu teisingai tvarkausi išsitaisymo proceso atžvilgiu, tai neturiu nei atliekamo gramo, nei skatiko: gyvenu, kad duočiau, ir neimu sau daugiau negu reikia.
Bet pamirštame, jog patiems mums nieko nereikia daryti – viską sutvarko Šviesa. Mes tik turime sukurti tokį ryšį, kad Šviesa veiktų per mus.
Jeigu galvoju apie tai, kad kitas turėtų, tuomet jis – turės. Tai aš juo pasirūpinau, ir tuo tapau panašus į Kūrėją, juk pažadinau davimo veiksmą.
Negaliu padaryti daugiau – tik pažadinti Šviesą veikti. Tai reiškia, kad pakeliu MAN, prašau. Ir mano MAN (prašymas) iš Malchut veikia tarytum MAD (atsakymas) iš Binos. Į Biną pakeliu visą savo norą, tokios pat galios kaip ZAT de Bina.
Viskas sprendžiama mintimis. Iš manęs kyla noras pripildyti artimą, o jį patenkina – Kūrėjas. Aš tiktai tarpinė grandis tarp kito žmogaus ir Kūrėjo. Toks pasaulis sukurtas mano vaizduotėje, kad galėčiau save ištaisyti.
Jaučiu, jog man pačiam nieko nereikia, išskyrus meilę artimui. Jaučiu jo norą aukščiau už savąjį, o dar aukščiau – Kūrėjo noras, galimybė Jį pripildyti ir suteikti Jam malonumą
Jeigu taip sutvarkau norus, vadinasi, atlieku savo veiksmus. Kūrėjas įgyvendins šiuos veiksmus, ir mes susivienysime. Aš prašiau Jo sujungti mus susiliejant – ir tai įvyko. Man tereikia prašyti.
Kūrėjas specialiai daro taip, kad artimui kažko trūktų, kad panorėčiau paprašyti Jo tai kompensuoti, kad panorėčiau susivienyti su Juo, tapti panašus į Jį.
Jis sukūrė visą blogį pasaulyje ir nori, kad ginčiau kiekvieną ir rūpinčiausi visais. Jis užpildo pasaulį Begalybės Šviesa, o po to dingsta ir suteikia man galimybę grąžinti Šviesą į šį pasaulį.
Bet privalau suprasti, kad pasaulis taip atrodo man mano „matricoje“, iliuzijoje vien tam, kad išsitaisyčiau.
O jeigu pabandysiu ką nors duoti, t. y., imsiu taisyti ne save, o pasaulį, tai tik dar labiau jį sugadinsiu, kad galiausiai įsisąmoninčiau savo klaidą ir pradėčiau taisytis pats.
Aiškiai matome, jog visokia „humanitarinė pagalba“ žalinga, gimdo terorizmą, vagystes ir tingėjimą.

Iš 2010 m. spalio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Tu atsakingas už visą kūriniją

125 susijungimo pakopos

Klausimas: Kaip praktiškai kongrese panaudoti „daugelio maldą”? Kokią mintį ir kokį santykį su aplinkiniais turėčiau išlaikyti per visas kongreso dienas?
Atsakymas: Į kongresą atvažiuos 7000 žmonių. Tai – didžiulė jėga! Jei šie žmonės ims nors truputį tarpusavyje jungtis, žinoma, pagal kiekvieno galimybes, juk tarp jų bus ir didelių ir mažų, patyrusių ir naujokų, jeigu jie paprasčiausiai panorės dalyvauti šiame procese, tai šito pakanka.
Juk dvasiniame pasaulyje jėgos kokybė svarbesnė už kiekybę. Jeigu yra vienas žinantis kelią vedlys, tai visi likusieji seka paskui jį ir šis atveda juos į tikslą.
Turime didelę, patyrusią grupę, kuri mokosi jau 15 metų. Šie žmonės supranta ir žino, ką reikia daryti. Ir net jeigu ateina dar keli tūkstančiai naujokų, nėra taip svarbu, juk dvasia ateina iš piramidės viršūnės.
Todėl visi prisijungia prie vienos krypties ir iš „daugelio“ tampa „vienu“: „kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Remdamiesi ankstesniųjų kongresų patirtimi žinome, kad būtent taip ir vyksta.
Kongreso metu kiekvienas patiria įvairius vidinius įspūdžius: norisi tai pabėgti, tai vėl sugrįžti. Tai liudija apie vidinio darbo galią, apie žmogaus patiriamų ištaisymų ir išsiaiškinimų intensyvumą.
Per šias tris dienas žmogus pasiekia tokių rezultatų, kurių nepajėgtų pasiekti per metus. Todėl dalyvavimas kongrese ypatingai naudingas.
Kiekvieną dieną kongrese pravesiu tris paskaitas, be to, yra draugų susirinkimai, seminarai, kultūros vakarai, bendros vaišės ir kiti renginiai.
Visų užsiėmimų tikslas – iš daugelio sukurti vieną: kad atskleistume Kūrėją, turime virsti viena visuma. Iš čia suprantame, ką reiškia taisyklė – „Pamilk artimą, kaip pats save”.
Veikdami šia kryptimi, būtinai kažko pasieksime. Negalime pasiekti begalinio ryšio, tačiau mažiausią dvasinį lygmenį, 1/125 ryšio dalį tikrai galime pasiekti.
Tada pajausime, kad tarp mūsų yra nedidelis švytėjimas, kuris mums suteikia dvasinio gyvenimo pojūtį. Šiame pojūtyje gyvename virš kūno, suvokdami kitokią sritį, kitokį išmatavimą, nepanašų į jaučiamą mūsų dabartiniais kūniškais jutimo organais.
Visa tai pasieksime tarpusavio ryšiu, daugelio malda. O „daugelio malda” reiškia, kad prašau gebėjimo duoti daugeliui, idant šioje savybėje pajausčiau viena – Kūrėją.

Klausimas: Kurią kongreso akimirką galima tikėtis tokio pojūčio?
Atsakymas: Tai priklauso nuo pasiruošimo kongresui. Jeigu pasiruošime teisingai: išmanysime medžiagą ir pamokų temas, išmoksime dainas, dalyvausime klausimų sudaryme, atsakinėsime į juos, tai niekas mums nesukliudys baigiantis pirmajai dienai pajausti abipusį ryšį ir mus jungiančią Aukštesniąją jėgą.

Iš 2010 m. spalio 11d. programos „Kabala pradedantiesiems”

Daugiau šia tema skaitykite:

Viskas priklauso nuo tikėjimo sėkme!

Ketinimas be ketinimo

Staigmenos tik dvasiniame pasaulyje!

Video klipas rusų k.

„Žmogus mato kitų žmonių veidus, bet jis turi tikėti tuo, kad už žmonių veidų yra Kūrėjas ir jis atlieka veiksmus“ (Rabašas, straipsnis „Ką reiškia: Tora vadinama vidurine linija darbe“).

Klausimas: Vadinasi, pagal šį principą turiu elgtis su žmonėmis, kuriuos sutinku per dieną?
Atsakymas: Ne, tu turi elgtis su žmonėmis taip, kaip įprasta tavo visuomenei, laikmečiui, kartai, kad nepamanytų, jog tu keistuolis. Tavo išorinis elgesys turi būti toks kaip jų visais atžvilgiais, įprastas. Tačiau jeigu kalbama apie vidinius dalykus, jeigu nori atskleisti Kūrėją, tai privalai už kiekvieno viduje ir išorėje pasireiškiančio veiksmo matyti, kad visa tai išplaukia iš „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Tačiau ši analizė – tavo vidiniam aiškinimuisi, o ne išorinei reakcijai. Egzistuoja dvi mūsų elgesio plotmės: materialaus pasaulio plotmė ir vidinio, dvasinio gyvenimo plotmė. Vidinėje, dvasinėje plotmėje aš noriu atskleisti šią vidinę Gamtos jėgą „Nėra nieko, išskyrus Jį“, Ji valdo viską ir mane. Ir aš matysiu šį paveikslą tokį, kol nebaigsiu viso išsitaisymo, kol iš tikrųjų suvoksiu, kad nėra nieko, išskyrus Jį. O tada šis pasaulis pakyla ir įsijungia į tą patį tašką, kuris vadinamas Begalybės pasaulio Malchut.

Ištrauka iš 2010 m. liepos 29 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsivaduoti iš apgaulės

Nėra nieko vientisiau už sudaužytą širdį

Sudaužyta tik tavo siela

Klausimas: Jei nėra nieko, išskyrus Jį, ar tai reiškia, kad viskas kyla iš Jo ir viskas, kas vyksta aplink mane, – tai Jis?
Atsakymas: Taip. Ir tai, ką tu dabar kalbi, galvoji ir jauti, – tai taip pat Jis.

Klausimas: Tai kur tada aš? Ir kas aš?
Atsakymas: Tu tai ir turėsi atskleisti. Tai yra, tu atskleisi ne Kūrėją, o savąjį „Aš”.

Klausimas: Ir galiausiai atskleisiu, kad aš – tai irgi Jis?
Atsakymas: Ne. Yra atotrūkio taškas, kuris vadinamas „kilusiuoju iš nieko” (ješ mi-ain). Šis taškas – vienintelė vieta, kur egzistuoja kūrinija, visa kita – tai Kūrėjas. Kiek šis taškas trokšta tapti panašus į Kūrėją, tiek jis atveria save arba Jį, nes tai vienas ir tas pats.

Klausimas: Jei visa, ką kalbu, ir visa, apie ką galvoju, kyla iš Jo, tai kas tas taškas, kuris atveria, jog nėra nieko, išskyrus Jį?
Atsakymas: Tai tas pats taškas, kuriame tu dirbi, kad suvoktum, kur slypi tavo laisvas pasirinkimas. Tuo tu pakyli virš prigimties, kurią Kūrėjas įdėjo į šį tašką.
Šį tašką jis sukūrė kaip trokštantį gauti pasitenkinimą ir suteikė jam ketinimą pasitenkinti egoistiškai. Kai stengiesi pakilti virš šio taško – tu atveri Jį, Jo prigimtį duoti ir gauti dėl davimo.

Iš programos „Kabala pradedantiesiems”, 2010.07.29

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrimo akto paslaptis

Kur ieškoti Kūrėjo?

Kūrėjas – kūrinio viduje

Klausimas: Ką žmogus jaučia pirmą kartą atskleisdamas, kad yra Šviesos viduje?
Atsakymas: Tai jaučiama kaip šiluma, tarsi šildanti šviesa, toks apgaubiantis rūkas, kuris užpildo pasaulį. Tai ta meilės Jėga, ta geroji Jėga, kuri tave apkabina, glamonėja, palaiko, saugo.
Tu jautiesi tarytum vaisius motinos įsčiose. Būtent taip gali atskleisti aukštesniąją pakopą – per aukščiausiosios dvasinės Motinos požiūrį į mus, kaip į vaisių, esantį jos gimdoje.

Iš 2010 m. liepos 29 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmasis susitikimas su Šviesa

Pirmasis žingsnis Begalybės link

Klausimas: Ką daryti, jeigu Kongrese per pamoką aš turiu budėti? Visi sėdi ir Jūsų klauso, o aš lauke tikrinu leidimus. Net jeigu su ausinėmis klausausi transliacijos, tai jau ne tai…
Atsakymas: Būtent tai ir yra tavo „uždarbis“. Juk tu aptarnauji kitus: organizuoji ir aprūpini viskuo, ką jie „gaudo“ pamokoje. Kitais žodžiais tariant, jie prisipildo tau tarpininkaujant.

Klausimas: Bet kaip gi taip, juk manęs nepasiekia jokie jų įspūdžiai?
Atsakymas: Atvirkščiai, visus aukštesnius įspūdžius jie gauna per tave. Tu tarytum gauni visų jų atlyginimus. Ar tai blogai?

Klausimas: O jeigu aš esu sargyboje ir tai man teikia malonumą, nes padedu platinti kabalos mokslą? Ar galima tuo tenkintis?
Atsakymas: Gauk tai, kas tau priklauso. Iš viso – mažiau teorinių svarstymų. Veiksmas yra veiksmas.

Klausimas: Tarkime, aš atvykau į Kongresą ir nenoriu dirbti virtuvėje, o man patikėjo nulupti svogūnus – apie šimtą kilogramų, darbo pusei dienos. Tai darau be jokio noro, man nemalonu, mane pykina, aš keikiu draugus, keikiu visą šitą Kongresą ir kiekvieną sekundę noriu pabėgti…
Atsakymas: Tik pažiūrėk, kokį didelį darbą tu darai. Kokios mintys apie grupės bei tikslo svarbą prabėga tavo galvoje kiekvieną sekundę, lupant šiuos svogūnus, kiek daug tau reikia apsvarstyti, norint išbūti šias valandas virtuvėje!
Tu apmąstysi tiek daug dalykų, atskleisi savo požiūrį į draugus bei Kūrėją, kovosi su savimi, kamuosies ir galiausiai pamatysi, kad paprasčiausiai tau nėra kitos vietos. Kur gi dar visa tai išsiaiškinsi?
Tokiose situacijose analizė labai tiksli. Kai tik pradedi kokį nors darbą – nuo paties maloniausio iki nemaloniausio – iš karto užgriūna mintys ir abejonės. Tai nuostabi galimybė.
Jeigu visi galėtų dirbti virtuvėje ir kartu klausyti pamokos, tai aš sėdėčiau savo kambaryje ir transliuočiau per radiją, be telekameros. Netgi jei virtuvėje nė vienas nereikalingas – nesvarbu, kad tik būtų kliūčių, kurias galėtume įveikti. Tai pačios geriausios sąlygos vystytis!

Iš 2010 m. rugsėjo 15 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Video klipas rusų k.

Laisvė prasideda ten, kur sprendžiu, ar esu valdomas iš aukščiau, ar ne, ar yra Kūrėjas ir ar priklausau nuo Jo visu 100%? Jeigu ne, tai kur mano laisvė?
Jei nėra jokios laisvės ir nieko nepakeisi, tai nėra apie ką galvoti. Bet jeigu gebame savarankiškai veikti, tai kur tai pasireiškia?
Ir čia pradedame aiškintis: dėl ko gyvenu, kokia mano gyvenimo prasmę, kas bus su mano gyvenimu, kokia iš jo nauda? Kitaip tariant, noriu žinoti, ar esu savo gyvenimo šeimininkas ir ar galiu jame kažką pakeisti? Tai jau klausimai, kylantys iš žmogaus lygmens pačiame žmoguje.
Visi išsiaiškinimai yra apie tai, kur galiu veikti pats, skirtingai nei Kūrėjas, ir visa ką valdanti gamta. Ar egzistuoja toks laisvas taškas ne manyje, atskirai nuo visos gamtos?
Įprastiniame, gyvūniniame lygmenyje nieko nepakeisi, todėl galima iš anksto nuspėti, kaip viskas nutiks. Bet kas bus aukštesniame gyvenime, tavo „žmogaus“ pakopoje, tavo ryšyje su Kūrėju, tavo laisvės srityje, – apie tai nežino nė viena būrėja. Ji gali tau nusakyti, kas įvyks šio pasaulio lygmenyje su tavo gyvūniniu kūnu.
Todėl žemiau machsomo nėra valios laisvės. Ji – tiktai dvasiniame pasaulyje. Jeigu gyvūnai nėra laisvi, tai kodėl tavo gyvūninis kūnas turėtų kažkuo skirtis? Tačiau siela yra aukščiau ir paklūsta kitoms jėgoms: kitame pasaulyje, kitame išmatavime. Tik sielos atžvilgiu galime kalbėti apie laisvę.
Kokia gi gali būti laisvė šiame pasaulyje, jeigu mūsų biologiniai kūnai griežtai valdomi malonumais ir kančiomis. Pasirinkimo laisvė egzistuoja tik dvasiniame pasaulyje vidurio linijoje.
Neeikvokite veltui energijos materialiam gyvenimui, kad gautumėte daugiau nei gyvybiškai būtina. Iš šio žemiško gyvenimo daugiau nieko negausime, o ėmęs reikalauti daugiau nei būtina tik apsunkinsi savo gyvenimą.
Bet jeigu išnaudoji likusias jėgas dvasiniam augimui – laimėsi. Toks gamtos dėsnis: šiame pasaulyje reikia užsitikrinti normalų egzistavimą, o visą likusią energiją ir protą skirti dvasiniam pasauliui pasiekti. Ten ir surasi tikrąjį pripildymą.

Iš 2010 m. spalio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirinkimas be užuominų

Laisvė ar tik laisvės iliuzija

Paliepus ar pasirinkus

Klausimas: Kiekvieną penktadienį atvykstu į jūsų pamoką, be to, savo mieste atidarėme centrą. Ar to pakanka? Ar aš turiu grupę?
Atsakymas: Ar turi grupę – negaliu pasakyti. Kad ir kiek lankytum mūsų centrų ir renginių, nežinočiau, ar tu turi grupę.
Dar daugiau, kai kurie ateina čia kasdien (ne taip, kaip tu – kartą per savaitę), dalyvauja budėjimuose, moka dešimtinę, vykdo daug įsipareigojimų, ir aš žinau, jog jie neturi grupės. Atrodytų, ko daugiau reikia, jeigu žmogus fiziškai yra čia? Tačiau grupės jis neturi.

Klausimas: Tai ką gi daryti? Kas gi yra grupė?
Atsakymas: Grupė – tai vidinė vienybė su kitais žmonėmis, jeigu žinau, kad tik esant šiai vienybei pasieksiu Šviesą. Šviesą, kuri veiks ir taisys mane, atskleidžiu tik su sąlyga, kad susivienysiu su jais. Juk Šviesa slypi būtent mūsų vienybėje.

Klausimas: Ar galiu pasirinkti tuos žmones?
Atsakymas: Žinoma. Rabašas savo straipsniuose apie grupę rašo, kad pasirenki juos pagal jų siekius, pagal tikslą. Ar jie kelia sau tikslą pasiekti vienybę, o susijungus – davimo savybę, o su ja – Kūrėją?
Ar jie nori atverti dvasinį pasaulį, pamilti artimą kaip save? Jeigu matau, kad iš esmės jie siekia būtent to, jeigu jie brangina šį tikslą, jeigu deda pastangas, tada – aš su jais.

Klausimas: Ar galima du žmones laikyti grupe?
Atsakymas: Taip. Grupė – tai sąvoka, reiškianti, jog išeinu už savęs. Neturi reikšmės, ką išeinu pasitikti. Tegu tai bus kažkas vienas: Kūrėjas ar draugas, arba tegu tai bus daug žmonių – nesvarbu. Svarbiausia, kad išeičiau iš savęs.

Iš 2010 m. rugsėjo 15 d. pamokos, pagal straipsnį iš knygos „Šamati”.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė – kur gi ji?

Grupė – tai mano šešėlis

Padėkite suprasti, ko aš noriu?