Klausimas: Ką reiškia „anuliuoti save prieš grupę”? Juk savęs atsižadėjimas – tai egoizmo panaikinimas?
Atsakymas: Savęs išsižadėjimas – tai ne egoizmo panaikinimas. Aš „anuliuoju save” prieš viršininką, kuris man nurodinėja, prieš policiją ir net prieš savo vaikus, jeigu jie kažko reikalauja – anuliuoju savo norą pailsėti ir pildau jų norą.
Iš tikro nieko nepanaikinu, paprasčiausiai „bėgdamas nuo vilko užšoku ant meškos“, ir remdamasis sveiku egoizmu suteikiu pirmenybę kuriam nors vienam. Tai visiškai ne laisvas pasirinkimas.
Jeigu suprantu, kad man verta anuliuoti save prieš grupę, nes būdamas joje pasieksiu daugiau, tai reiškia, kad kalbame ne apie savęs išsižadėjimą, o apie tikslų egoistinį išskaičiavimą.
Iš tikrųjų savęs atsižadu tada, kai žinau, jog nejaučiu tam nė menkiausio egoistinio poreikio.
Visiškai patikrinęs save, nerandu čia jokios naudos, ir vis tiek pakylu virš savo proto ir jausmų.
Prie to prieiname palaipsniui.
O visa kita vyksta „žinant“: aš renkuosi grupę, nes joje man geriau negu už jos ribų. Daugelis žmonių lanko įvairius klubus pagal pomėgius, nes verta. Religija taip pat grindžiama naudingumu.
Tačiau kabala remiasi priešingais egoizmui principais. Čia mes renkamės ne tai, kas naudingiau mums.
Ir nors iš pradžių tarsi linkstame prie mažesnio blogio ir net prie gėrio, nusakomo kaip amžinybė ir tobulumas, tačiau kelyje mūsų laukia pakilimas virš egoizmo. Tada žmogus turi išsižadėti savęs ir įsijungti į grupės norą.
Lyg karių būrys pasiaukodami vykdome bendrą užduotį tam, kad ką nors pasiektume.
Iš pradžių veikiame tik egoistiškai, tačiau laikui bėgant žmogus suvokia, kad turi išsižadėti savęs, nes bendra jėga, bendra vienybė svarbesnė už bet kokia asmeninę sėkmę.

Iš 2010 m. spalio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Padarysime ir išgirsime

Kūrimo kryptimi

Geras likimas

Pastaruoju metu gaunu daug laiškų apie tai, kad žmonės jaučia didžiulį dvasios pakilimą, susijaudinimą ir įtampą, ko anksčiau nejautė nė prieš vieną kongresą.
Anksčiau jie atvažiuodavo dėl malonumo, džiaugsmingai laukdami, o dabar be viso to dar jaučia nerimą.
Tai dėl ryšio tarp mūsų. Niekada anksčiau nedirbome ties mūsų tarpusavio ryšiu taip ryžtingai ir beatodairiškai. Taip intensyviai nestudijavome visų Baal Sulamo straipsnių – „Toros dovanojimas“, „Laidavimas“ ir kt., neteikėme tokios svarbos ryšiui tarp mūsų.
Dabar dėl mūsų abipusio įsiskverbimo, visi „užsikrečia“ vieni nuo kitų vidinėmis vibracijomis, perduoda vieni kitiems norus, entuziazmą, įspūdžius. Būtent tarpusavio įsijungimas suteikia kiekvienam pojūčiui tokią įtampą.
Dabar neslopindami to vidinio nerimo pojūčio, privalome jį pripildyti džiaugsmu ir tikrumu, kad pasieksime kažką didelį.
O norą, kurį sukūrėme tokiu abipusio įsiskverbimu, dėl kurio kol kas jaučiame vidinį nerimą ir rūpestį, pripildysime pasitikėjimu – laidavimu ir džiaugsmu – malonumu.
Tačiau kiekvienas privalo džiaugtis, kad visas vidinis nerimas atsiranda, nes jis ėmė labiau jausti kitus ir bendras susijaudinimas persiduoda jam. Dabar tai itin jaučiama.

Iš 2010 m. spalio 31 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias į Šviesą

Atakuodami jungiamės

Teisingai įsilieti į kongresą