Dvasinio kelio pradžioje žmonės dar negali atpažinti, kas su jais vyksta. Patiriami pojūčiai jiems ir yra tiesa.
Jie nesugeba pažvelgti į save iš šalies ir atskirti išorinį poveikį iš Kūrėjo. Jiems dar nesimato „laboratorijos“, kurioje jie yra, sienų.
Veikiamas malonumų noro žmogus automatiškai reaguoja į tai, kas vyksta: šokinėja iš džiaugsmo arba, priešingai, puola į nusivylimą. Jis palaidotas po savo egoizmo būsenomis.
Tačiau dirbdamas su savimi ir vienydamasis su grupe, žmogus atskiria save nuo savo noro ir įgyja galimybę analizuoti: kokios jo būsenų priežastys, koks jo santykis su grupe, studijomis ir Kūrėju.
Užuot jautęsis bandomuoju gyvūnėliu, jis pereina į Kūrėjo pusę, kuris parodo jam, ką su juo daro.
Dėl to žmogus tampa žmogumi – pakyla virš savo noro gyvūninio lygmens į žmogiškąjį lygmenį.
Dabar jis supranta, kad nemalonios būsenos, kai jis nejaučia jėgų, šviesos ir įkvėpimo, skirtos tam, kad pritrauktų jo dėmesį į Šaltinio, į Kūrėją.
Kodėl gi Kūrėjas juos siunčia? Kad priartėčiau prie Jo prašydamas. Tik taip Jis gali mane išbudinti.
Juk malonūs pojūčiai privers mane pamiršti apie Jį, o tuštuma, priešingai, kelia klausimus. Aš noriu žinoti, kodėl man daro blogai, ir visiškai nesidomiu, kodėl man duoda gėrį.
Štai kodėl pabundu esant bėdoms – ir tada turiu suprasti, kad tai Kūrėjo šūksniai. Taip Jis man rodo, kad priklausau nuo Jo, ir kviečia pas Save, kad kartu stotume priešais Faraoną.
Tada imu suvokti, jog blogio nėra, ir dėkoju už „blogį“ lygiai taip, kaip už gėrį, ir netgi labiau – juk būtent jis padeda man tobulėti, priartėti prie Aukščiausiojo ir iš jo reikalauti ištaisymų.
Jeigu žmogus yra teisingoje pozicijoje vertindamas savo būseną, jeigu pojūtis jam – analizės objektas, tai jis įgyja tikėjimą aukščiau žinojimo, kuris visada leidžia jam eiti pirmyn.

Iš 2010 m. spalio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Veiksmas ir ketinimas

Klausimas: Kad pajausčiau Kūrėją, man reikia ne savo „Aš“, o kažko išoriško – ryšio tarp mūsų. Tada kam Jis sukūrė mane tokį?
Atsakymas: Kad iš šios formos, iš savęs, koks tu esi, su visomis tau duotomis savybėmis tu pradėtum analizuoti, tikrinti, mokytis ir atskleistum Kūrėją nepriklausomai nuo Jo. Juk dabar tu esi anapus dvasinio pasaulio sistemos. Vadinasi, tu gali tarsi nepriklausomas tyrėjas imtis atskleisti (Kūrėją). Dėl to mes ir esame mūsų pasaulyje, visiškai atkirstame nuo dvasinės sistemos, netgi nuo jos nešvariosios dalies. Mano užduotis čia – atlikti nepriklausomą tyrimą (analizę). Aš visada nuo bet kurios dvasinės pakopos galiu grįžti prie šios formos – savo kūne, kad vėl pakilčiau ir tęsčiau dvasinio kelio tyrinėjimą. Šis pasaulis svarbus tuo, kad jame aš tarsi savarankiškas, kadangi nematau Kūrėjo, esu atitrūkęs nuo dvasinių reiškinių tuo, kad esu ant gyvūninės pakopos. Panorėjęs tapti žmogumi, aš įžengiu į dvasinę sistemą, o jeigu nenoriu – vėl grįžtu į gyvūninę būseną. Tokiu būdu aš turiu galimybę būti ant dviejų pakopų: gyvūno ir žmogaus. Todėl ir pasakyta Psalmėse: „Žmogų ir gyvūną gelbsti Kūrėjas“.

Ištrauka iš 2010 m. spalio 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Pamokos tema „Realybės suvokimas“

Pamokos tema „Naujasis mūsų kartos auklėjimas“