Atsitokėk ir pažvelk į save

2010-11-11

Dvasinis darbas, Grupė, Realybės suvokimas

Dvasinio kelio pradžioje žmonės dar negali atpažinti, kas su jais vyksta. Patiriami pojūčiai jiems ir yra tiesa.
Jie nesugeba pažvelgti į save iš šalies ir atskirti išorinį poveikį iš Kūrėjo. Jiems dar nesimato „laboratorijos“, kurioje jie yra, sienų.
Veikiamas malonumų noro žmogus automatiškai reaguoja į tai, kas vyksta: šokinėja iš džiaugsmo arba, priešingai, puola į nusivylimą. Jis palaidotas po savo egoizmo būsenomis.
Tačiau dirbdamas su savimi ir vienydamasis su grupe, žmogus atskiria save nuo savo noro ir įgyja galimybę analizuoti: kokios jo būsenų priežastys, koks jo santykis su grupe, studijomis ir Kūrėju.
Užuot jautęsis bandomuoju gyvūnėliu, jis pereina į Kūrėjo pusę, kuris parodo jam, ką su juo daro.
Dėl to žmogus tampa žmogumi – pakyla virš savo noro gyvūninio lygmens į žmogiškąjį lygmenį.
Dabar jis supranta, kad nemalonios būsenos, kai jis nejaučia jėgų, šviesos ir įkvėpimo, skirtos tam, kad pritrauktų jo dėmesį į Šaltinio, į Kūrėją.
Kodėl gi Kūrėjas juos siunčia? Kad priartėčiau prie Jo prašydamas. Tik taip Jis gali mane išbudinti.
Juk malonūs pojūčiai privers mane pamiršti apie Jį, o tuštuma, priešingai, kelia klausimus. Aš noriu žinoti, kodėl man daro blogai, ir visiškai nesidomiu, kodėl man duoda gėrį.
Štai kodėl pabundu esant bėdoms – ir tada turiu suprasti, kad tai Kūrėjo šūksniai. Taip Jis man rodo, kad priklausau nuo Jo, ir kviečia pas Save, kad kartu stotume priešais Faraoną.
Tada imu suvokti, jog blogio nėra, ir dėkoju už „blogį“ lygiai taip, kaip už gėrį, ir netgi labiau – juk būtent jis padeda man tobulėti, priartėti prie Aukščiausiojo ir iš jo reikalauti ištaisymų.
Jeigu žmogus yra teisingoje pozicijoje vertindamas savo būseną, jeigu pojūtis jam – analizės objektas, tai jis įgyja tikėjimą aukščiau žinojimo, kuris visada leidžia jam eiti pirmyn.