Klausimas: Kabalistai aprašė sprendimą, ir daug žmonių pasaulyje su juo sutinka, pasiryžę jį realizuoti. Ko gi mums trūksta?
Atsakymas: Trūksta suvokimo, kad negalima atidėlioti sprendimo. Visa, kas susiję su dvasingumu, galima realizuoti tik esant padėčiai be išeities, gyvybiniam būtinumui: gyvenimas arba mirtis.
Kaip Sinajaus kalno papėdėje: arba jūs susivienysite, arba čia bus jūsų kapavietė. Žmogus neturi nė menkiausių jėgų išsikapanoti iš savimeilės, kol nepamato, kad nebeturi kitos išeities.
Todėl priimant bet kokį sprendimą kelyje mums reikia, kad mus ragintų stipriais smūgiais: baimėmis, nerimu, pavojumi viską prarasti. Tai vadinama „kančių keliu“. Juk Kūrėjas yra visuotinis gamtos dėsnis, nežinantis protekcijų ir kompromisų.
Kita galimybė – judėti į priekį pasitelkiant Šviesą, kuri išryškina situaciją ir mums parodo tiesą. Tada kiekvienas palaiko ir sustiprina visus ir yra pasiruošęs visiems padėti, kad grupė jaustų būtinybė ir pasirengimą atskleisti tikrąją būseną.
Jeigu einame į ją visi kartu, ta būsena jau neatrodo man tokia baisi, kaip atrodytų nelaimių atveju. Juk kentėdamas lieku egoistas ir priekyje matau vien tik grėsmę. Jeigu anuliuoju save grupės atžvilgiu, man pakanka ir šimtosios kančių dalies, kad jas visiškai suvokčiau.
Nulenkdamas galvą prieš draugus, sustiprinu savo jautrumą kančioms. Dabar kenčiu dėl to, kad esu nugrimzdęs į egoizmą.
Grupėje tampu jautresnis ir dabar, kai man demonstruoja šimtąją mano egoizmo dalį, jaučiu didelę kančią, lyg jausčiau visą jo svorį ir esu pasirengęs jo atsikratyti.
Štai ką suteikia draugai: jie su manimi dalijasi mano naštą, kaip alegorijoje apie karalių, kuris privalėjo išsiųsti savo turtus į tolimą šalį. Jo pavaldiniai, būdami egoistai, būtų išgrobstę brangenybes ir todėl jis įdavė kiekvienam tik po vieną monetą. Nėra prasmės vogti monetos, ir kiekvienas ją pristatė į paskirties vietą.
Jeigu einame drauge, anuliuodami save kitų atžvilgiu, tai mums nereikia išgyventi pasaulinio karo. Pakanka to, kad stengiamės ir nieko nepasiekiame – tai jau sukelia kančias, kurios duos savo.
Juk metai bėga, o aš kaip ir anksčiau nieko neturiu. Kodėl? Kas vyksta? Susijungimas sustiprina skausmą dėl bergždžių pastangų. Šio skausmo pakaks, kad bėgdamas nuo jo, pakilčiau aukščiau, ant dvasinės pakopos ir perduosiu savąją karaliaus brangenybių dalį.

Iš 2010 m. spalio 28 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tapk savo gyvenimo prodiuseriu

Kad nepasiklystume tamsoje

Kvietėte dvasinę greitąją?

Klausimas: Kai stebime šį pasaulį, tai sprendžiame remdamiesi savo protu, o kaipgi mums suvokti Kūrėjo protą?
Atsakymas: Tam mums reikia išsitaisyti – apvalyti savo protą nuo visokiausių egoistinių kvailybių, kuriomis jis užpildytas ir kurios mums kliudo pamatyti Kūrėją.
Jeigu išsitaisome padedant Šviesai Chasadim, tada pakylame virš savo egoistinių norų ir esame pasiruošę priimti Šviesą Chochma – Kūrėjo protą.
Iš tikrųjų tyrinėjame patys save. Pažindami save, pradedame pažinti Tą, kuris mus sukūrė. Parašyta: „Iš tavo veiksmų Tave pažįstame“. Bet kas gi yra Jo veiksmas? Tai aš pats! Aš esu Kūrėjo veiksmas! Ir man reikia suprasti, kas esu.
Todėl turiu „išsilaisvinti“ iš savo riboto, egoistinio požiūrio. Privalau savo išorėje sukurti grupę.
Jeigu pradedu tikrinti save grupės atžvilgiu, tarsi tikrinčiau norą Šviesos atžvilgiu, tai imu suvokti Kūrėjo veiksmus – priklausomai nuo to, kiek esu pasirengęs iškęsti ir kiek to trokštu.

Iš 2010 m. spalio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Kuriantis protas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pažinti Kūrėją?

Kūrėjas – kūrinio viduje

Paslėptis – mums į naudą