Klausimas: Pripildymas, kurį kartkartėmis jaučiu, ­tai gavimas su ketinimu dėl savęs? Juk aš nejaučiu ekrano…
Atsakymas: Kol kas taip, juk tai įspūdis iš supančių Šviesų, kurį patiria kol kas neparengti norai (kėlim), jie nesugeba suvokti šių Šviesų ir perkelti jų iš išorinių į vidines.
Vidinę Šviesą galima gauti tik turint ekraną – pagal mano gebėjimą suvokti svetimus norus kaip savus. Prijungto noro (avijut) dydžiu matuojamas ekrano dydis (storis).
Tarkime, aš galiu persismelkti 10-čia gramų tavo noro, priimti jį kaip savo, kad jis būtų manyje kaip užuomazga (ibur), ir aš juo rūpinčiausi.
Kitaip tariant, ryšio „mano-tavo“ dydis – tai 10 gramų tavo norų, kuriuos galiu pripildyti. Tai, ką jaučiu tavo nore, pripildytu manimi, vadinama mano vidine šviesa, Or pnimi.
Po to staiga jaučiu atstūmimą – papildomai atsiskleidė egoizmas, ir virš jo aš susisiekiu su ankstesniuoju 10 gramų noru, ir rūpinuosi juo nepaisydamas egoizmo, t. y., su padidintu ekranu tai jau vadinama „žindymu“ (katnut, jenika) – tada mus skiria didelis atstumas ir aš visgi įveikiu jį.
Paskui jaučiu dar didesnį atstūmimą – ir vėl pakylu virš jų. Tai jau „brendimo“ stadija (gadlut, mochin).
Kieno atžvilgiu tai vadinama „užuomazga“, „žindymu“, „brendimu“? – mano atžvilgiu, juk tai aš atlieku šį darbą. O tu galbūt net nenutuoki apie tai…
Taip mes vertiname ekrano didį ir patiriame įspūdį iš supančiųjų Šviesų, Or makif, arba vidinių Šviesų, Or pnimi.

Ištrauka iš 2010 m. spalio 31 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvas davimo veiksmas

Veiksmas ir ketinimas