Klausimas: Mano jausmai ir dvasiniai išgyvenimai atsispindi mano matomoje realybėje. Ar tai reiškia, kad pagal išorę galiu spręsti apie vidinį pasaulį?
Atsakymas: Tikrai ne. Pasakyta, kad „pasaulis egzistuoja kaip sumanyta“. Materialiame pasaulyje man tenka susidurti su įvairiomis daugiau ar mažiau maloniomis būsenomis ir tarpusavio santykiais. Tačiau joms visiškai nesiruošiu kabinti dvasinių etikečių.
Virš visų savo materialaus gyvenimo įvykių, privalau nuolatos laikytis dvasinio tikslo. Net jeigu Kūrėjas surengs man kažką baisaus, negalima to išvengti.
Aš nežinau, kodėl ir kam viskas vyksta būtent taip. Juk aš susietas su kitomis sielomis, įvykiais ir būsenomis, apie kurias neturiu jokio supratimo. Šiandien dar nejaučiu visos sistemos, kuri leistų ištyrinėti šį reikalą.
Kvaila galvoti, kad galiu atsekti ryšį tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Juk neišmanau nei vieno nei kito.
Neturiu jokių tyrinėjimo instrumentų: nei proto, nei jausmų, nei suvokimo. Nematau prieš save aukštesnės sistemos/ pasaulio, žemesnės sistemos/ pasaulio ir ryšio tarp jų/ pasaulių.
Visa tai dar tolima man. Netgi pirmosiose dvasinėse pakopose šito nesuvokiu. Juk jos grindžiamos savęs atsižadėjimu. Ten nieko negaliu atskleisti, ir net nenoriu. Tenoriu įsijungti į Aukštesniąją pakopą.
Ką be egoizmo turiu dabar? Ir ką be davimo privalau pasiekti? Tam turiu anuliuoti savo egoizmą ir dirbti grupėje vidinį darbą su draugais.
Kuriame vidinę vienybę, siekdami gauti bendrą jėgą, esančią kiekvieno išorėje atskirai ir priklausančią visiems.
Nejaugi vietoj šito imsiu spėlioti apie mano ligų, bankinių problemų, šeimyninių nesklandumų ir konfliktų su viršininku slaptą dvasinę prasmę? Tai tiesiog kvaila.
Aš dar visiškai nepasirengęs panašiems išskaičiavimams. Lygiai taip naujas kompiuteris tėra tiesiog „geležies gabalas“, kol jo neįjungiu, neįdiegiu operacinės sistemos, reikalingų programų ir neįvedu į jas reikiamų duomenų.
Tik tada, nagrinėdamas programinę įrangą ir užkrautą informaciją, galėsiu pradėti dirbti.
Kol kas neturime kėlim, „kompiuterio“, jau nekalbant apie „programas“. Todėl spręsti apie vidinę būseną žvelgdami iš išorės mes neįstengsime.

Iš 2010 m. lapkričio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Remiantis faktais pateisinti Kūrėją

Kongrese pabandėme pereiti machsomą, gimti dvasiniame pasaulyje, įgyti naują jutimo organą ir pajausti tai, kas yra už noro mėgautis ribų. Toks suvokimas vadinamas išoriniu, nes jis nukreiptas į davimą.
Pamatėme, jog tai labai sunku. Priešpriešinis spaudimas iš karto atvėsino, „užšaldė“ mus. Ir štai jau nebenorime, galvojame, kad nepajėgsime: „Bet ką, tik ne tai, tik ne tikrąjį susijungimą, o per jį jau eitume į dvasinį pasaulį“.
Rezultatas – mūsų lūkesčiai neišsipildė. Egoizmas, Faraonas nubloškė mus atgal.
Dėl to pajautėme šiokią tokią neapykantą jam, atskleidėme savo priešą, pradėjome suprasti, kad nenugalėję jo negimsime. Priešas rastas ir mes vis aiškiau jį įžiūrime.
Dabar reikia atlikti dar keletą analogiškų veiksmų. Kas kartą jie įgis kitokią formą – juk dvasiniame pasaulyje niekas nesikartoja. Veiksmai tarytum tie patys, bet jaučiami naujai, ir esant kitai būsenai neatpažįstame ankstesnės.
Kalbame apie gimdymo sąrėmius, kurie hebrajų kalba vadinami cirim – taip pat, kaip durų vyriai. Motinos įsčios, kuriose esame, savo forma primena raidę mėm (ם). Mėm – tai Bina, kuri užrakina mus tarp dviejų durų. „Durys“ hebrajiškai – dėlėt. Kitaip sakant, mes esame tarp dviejų raidžių dalėt (ד), kurios sudaro raidę mėm (ם).
O gimti mums kliudo Faraonas – mūsų egoizmas, kurį Kūrėjas specialiai sukūrė taip, kad sudarytų priešpriešinį spaudimą, kol stipriai nepanorėsime, kol nenusipelnysime matyti ir jausti Kūrėjo, išorinės realybės, kol neimsime joje gyventi. Juk kitaip liksime neišnešioti, nesubrendę naujam pasauliui.
Išeina, kad Faraonas – tai geroji jėga. Ir nors mums jis atrodo it priešas, iš tikro jo pasipriešinimas formuoja mumyse pakankamai stiprų norą, idant atvertume gimdos „duris“ ir išeitume į išorę.
Mes pradėjome darbą, kuris išvaduos mus iš Faraono valdžios, ir aš labai džiaugiuosi tuo, kad mes pasiekėme šį etapą. Seniai jo laukiau.
Kuo didesnis nusivylimas, kuo didesnis pasipriešinimas, kuo gilesnė neviltis lūkesčiams nepasiteisinus, tuo geriau, tuo didesnė neapykanta Faraonui. Mes išgyvenome pirmuosius gimdymo sąrėmius. Dar keletas sąrėmių – ir gimsime šviesoje!
Spartinkime tempą – tai priklauso nuo mūsų darbo. Tegul jėga, su kuria veržiamės pirmyn, ir atgal mus stumiančio Faraono jėga susilieja į vieną lemiamą gimimo proveržį!

Iš 2010 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Po kongreso: pirmosios išvados

Dvasinio gimimo metodika

Pro tamsos siluetą jau matosi išgelbėjimas…