2010-11-27 Klausimas: Ar tiesa, kad kabalistai pranašauja trečiąjį ir ketvirtąjį pasaulinį karą? Ar tai susiję su keturiomis noro vystymosi stadijomis?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“:
Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.
Ankstesnės laidos:
Komentarų nėra 
karas
2010-11-26 
Kongrese mes įgijome naują pojūtį, kurį dabar reikia vystyti. Jaučiame, kad priešais mus siena, kurią turime sudaužyti Šviesos, Kūrėjo pagalba. Būtent Jo mums trūksta. Tegu pasako: „Eime pas faraoną“. Tam būtina suprasti, o svarbiausia, sutikti su tuo, kad mes daužome sieną Jo, o ne savo malonumui.
Kelyje užmirštame apie du esminius momentus:
1. Judėti pirmyn galima tik remiantis Jo jėga.
2. Mes judame davimo Kūrėjui link.
Visa tai dar išslysta man. Kol kas vietoj davimo Kūrėjui galvoju apie save. Pereiti machsomą bandau savo, o ne Jo jėgomis. Tokiu būdu ir tikslas, ir priemonės, kaip ir iki šiol lieka užrakinti manajame egoizme. Ir vis dėl to tai – gera būsena, juk imame suprasti pagrindinius dvasinio judėjimo pirmyn dėsnius. Prieš mus iškilo kliūtis ir su ja reikia kažką daryti. Iš tikro jos, kaip tokios nėra – tai psichologinis barjeras mumyse. Jei mes teisingai save nukreipsime, jis išnyks. Mintis apie Kūrėjo gerumą priešinga manajai prigimčiai, draugai tokios minties taip pat neturi – ji numatyta mūsų vienybėje. Todėl turime dirbti ties trimis momentais:
1. Aš sujungtas su grupe.
2. Kartu su draugais turime nustatyti teisingą inspiraciją, kurios padedami peržengsime machsomą: susitelkę iššauksime Kūrėjo jėgą.
3. Visa tai tam, kad suteiktume malonumą Jam – kitais žodžiais, susilietume su Juo.
Bendras nenuilstamas rūpestis ir budrumas turi pažadinti visus. Tai ir yra laidavimas, grupė – ne draugų veidai, o dvasinis bendrumas, persmelkiantis kiekvieną mintimi apie tikslą. Staiga imame galvoti apie tai, norėti to. Kai kiekvienas stengiasi surikiuoti į vieną liniją savo troškimą, jis ratilais ima sklisti po visą pasaulį, neribojamas jokių kliūčių ir atstumo. Laidavimas reiškia, kai aš atsakingas už visą sistemą, kurioje mane patalpino Kūrėjas. Kai aš negaliu išlaikyti teisingos minties, tą pačią akimirką visi pameta teisingą mintį. Atsijungdamas nustoju aprūpinti visą bendrą organizmą. Argi kepenys ar inkstai gali išeiti atostogų? Todėl prašau pasaulinės grupės, kad ji visą laiką galvotų apie sukūrimo tikslą, apie davimą Kūrėjui. Tada ir aš pats, kur bebūčiau, neprarasiu ryšio.
Iš 2010 m lapkričio 19 d pamokos pagal temą „Klausimai ir atsakymai“
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-11-26 
Klausimas: Kas toks „aš“, ir kaip man atskirti save nuo realybės „filmo“? Jeigu visos mano mintys ir pojūčiai – tai filmas, tai kurgi tada esu aš?
Atsakymas: Dabar tu negali atskirti savęs nuo filmo. Juk tu gyveni jame – būtent nore patirti malonumą.
Tačiau jeigu būsi ir nore patirti malonumą, ir nore duoti, jeigu tavyje bus dvi jėgos – Kūrėjo jėga ir kūrinio jėga kartu, jeigu Šviesa švies ir atneš tau savo davimo savybę, tai pradėsi skirti, kur tu, o kur filmas.
Šiandien tu nepajėgus taip analizuoti savo pasaulio, nes tavyje yra tik noras patirti malonumą.
Ar Šviesa veikia tave, ar ne – tau nėra žinoma. Tu it kūdikis: jis nežino, kas juo rūpinasi, kas vyksta. Jis verkia, kadangi jam bloga, be to jis netgi nežino, kam skirti savo verksmą.
Iš 2010 m. spalio 20 d. programos „Kabala pradedantiesiems“
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-11-25 
Klausimas: Kongreso atidaryme, kai visų šalių atstovai su vėliavomis kilo ant scenos, verkiau iš džiaugsmo, jaučiausi susijęs su visais, jaučiau kitų žmonių norus, jų rūpestį ir meilę.
Kas tas gėris – tik psichologinis, o gal jau dvasinis pojūtis?
Atsakymas: Tai puikus, geras, širdingas susijaudinimas, tačiau tai dar ne dvasinis pojūtis. Dvasinis pojūtis – tai šaknies suvokimas: iš kur ir kodėl viskas atsiranda, kur mes esame.
Ši būsena sukelia mumyse pojūtį, kad mus supa kažkokių jėgų vandenynas, palaikantis ir vienijantis mus visus virš laiko ir erdvės.
Žmogus tuomet praranda kūno pojūtį. Jis dar sieja save su kūnu, tačiau laiko jį žemesniu lygmeniu, nei jis pats. Tada mes jaučiame, kad priklausome tam vandenynui, įsilieję į jį ir ištirpę jame.
Tai, ką jūs pajutote kongreso atidarymo metu, – pakopa prieš dvasinį pojūtį. Tikėkimės, kad labai greitai patirsime ir jį.
Iš 2010 m. lapkričio 10 d. 4-osios kongreso pamokos
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-11-25 
Šiandien pasaulis tampa globalus, ir visi susieti tarpusavyje į vieną sistemą, todėl džiaugsmas įmanomas tik tuo atveju, jeigu esu tikras, kad kiti patenkinti.
Jeigu visiems gerai, tai ir man bus gerai, kitaip bet kuriuo metu gali atsitikti kažkas netikėto, niekas nesijaučia užtikrintai ir saugiai.
Pasaulis tapo pernelyg ankštas, pavojingas ir priešiškas. Džiaugtis galima tik tuo atveju, jeigu susivienysime. Tai reiškia džiaugtis gerais darbais – davimo veiksmais.
Jeigu esu tikras, kad užtikrinu kitų žmonių pripildymą, tai jie bus egoistiškai manimi suinteresuoti.
Aš esu jų pripildymo šaltinis ir tai suteikia man tikrumo jausmą, kad man bus gerai, aš būsiu pripildytas ir pripildysiu kitus.
Iš 2010 m. spalio 28 d. programos „Kabala pradedantiesiems“
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-11-25 Laida „Klausk kabalisto“ rusų k.
Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.
| [media 1] |
| [media 2] |
Ankstesnės laidos:
2010-11-24 
Klausimas: Jaučiu, kad kongrese sukūrėme naują kli. Tačiau netrukus sugrįšiu į savo įprastinį egoistinį pasaulį ir vėl palaikysiu santykius su žmonėmis, kurie neina dvasiniu keliu…
Atsakymas: Žmogus nejudės į priekį, jeigu nesukurs sau savo rato. Kiekvienam reikalinga grupė – virtuali arba fizinė, tačiau tai turi būti tokia aplinka, kuri veiks jį stipriau už išorinę egoistinę visuomenę.
Žmogus privalo suformuoti tokią aplinką, kuri lems jo mintis, norus ir vertybes. Kitaip jis žuvęs, nes seka paskui bendrą egoistinę aplinką. Tai ir yra mūsų vienintelis pasirinkimas ir jeigu nepasirinksime, negalėsime judėti į priekį.
Dabar po kongreso grįžtu namo. Kur mano mintys? Kas mane neramina? Baiminuosi tos akimirkos, kada nuo ryšio su dvasine visuomene nubėgsiu prie ryšio su materialia visuomene.
Ar eisiu pirmiau šio sprigto, po kurio visos mano mintys ir norai atsidurs anapus, bendroje baloje? Kaip nepraleisti trumpos perėjimo akimirkos?
Štai dėl ko turiu nerimauti ir jaudintis. Tai ir yra mūsų klaida, kuri kainuoja mums tiek metų ir pastangų. Visa kita ne problema. Problema tik ta, kad grįžtu namo ir nusiraminu: „Puiku, kongresas pasibaigė, dabar grįšime prie įprasto gyvenimo“.
Ir tada – pabaiga. Viskas, kas buvo, suplaukė į klipą.
Vienintelis veiksmas, kuris priklauso nuo manęs, – užsikabinti už dvasinės aplinkos, prilipti prie grupės, kad ji būtų šalia ir veiktų stipriau nei materiali aplinka.
Lygiai taip išsigandęs vaikas laikosi šalia suaugusiojo, tikėdamas, kad tai išgelbės jį nuo visų problemų. Sugriebęs suaugusįjį, prigludęs prie jo jis yra tikras, jog dabar viskas bus gerai. Taip ir mes turime glaustis prie dvasinės aplinkos.
Išvykdami nenuleiskite akių nuo grupės, klausykitės jos, lyg jūsų ausyse kaip ir ankščiau būtų ausinės, priminkite sau apie dvasinį pasaulį kabalistinėmis dainomis.
Nesvarbu, kur esame ir ką darome, fone visada turi skambėti kažkas artimo, kažkas, ką pasisemiame iš grupės. Pamoka, beveik tyliai transliuojama nuleistame lange, vis tiek prasiskverbia į pasąmonę.
Ir būtinai apsilankykite mano dienoraštyje. Visa, kas svarbiausia, rašau ten. Net jame publikuojamas nuotraukas kruopščiai atrenku pats. Skaityti dienoraštį reikia kasdien, nes kitą dieną medžiaga jau netenka galios. Visi susijungiame aplink dienoraštį ir rytines pamokas.
Iš mūsų nereikalaujama nieko, išskyrus pastangas, tai ir yra geriausias aplinkos pasirinkimas. O Šviesa atlieka savo darbą. Kiekvienas turi pasirūpinti tuo, kaip prisijungs prie stiprios dvasinės aplinkos, kad neprarastų tos dvasios, kurią jis išsivežė iš kongreso.
Iš 2010 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal knygą „Šamati“
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-11-24 
Klausimas: Ar yra skirtumas, kaip atskleidžiamas Kūrėjas, – per bičiulių pastangas vienytis grupėje, ar per sutuoktinių ryšį?
Atsakymas: Skirtumas yra. Jeigu du žmonės gali susivienyti taip, kad jų ryšyje atsiskleidžia Kūrėjas – tegu kol kas tik vaizduotėje, – jie daug greičiau pasiekia dvasinį suvokimą.
Kūrėjas visuomet šalia, klausimas tik, ar mes vertiname tai, ar ne. Jei mes tarpusavio ryšyje galime pajausti Kūrėją, Jis atsiskleidžia. O jeigu šis suvokimas gali pakenkti mūsų vystymuisi ir mus supainioti, Kūrėjas paslėptas. Tuomet Jis viską valdo „iš užkulisių“.
Už kiekvieno žmogaus norų, minčių ir veiksmų stovi Kūrėjas, juk „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Jei negaliu kontaktuoti tiesiogiai su Juo, nes, neturėdamas galimybės atsispirti, pasiduodu, anuliuoju savo laisvę ir savarankiškumą, – Jis būna paslėptas. Tada matau tik žmogų, su kuriuo galiu elgtis savo nuožiūra.
Tačiau jei mes sugebėsime už kiekvieno įžvelgti Kūrėją, tai, tinkamai naudodami savo norus, labai greitai atskleisime tikrąją realybę.
Šiame darbe su bičiuliais iškyla įvairių išskaičiavimų ir problemų, o su žmona tai padaryti daug paprasčiau. Jeigu vyras ir žmona nusprendžia už savo tarpusavio santykių matyti Kūrėją, kaip pasakyta, kad „vyras ir žmona – Kūrėjas tarp jų“, jų ryšys tampa prasmingas ir gilus. O kadangi šis ryšys apima daugybę formų ir galimybių, sutuoktiniai greitai tobulėja.
Jei Kūrėjo, visada esančio tarp mūsų, vyras ir žmona tarpusavyje nejaučia, – būtent čia ir slypi visų santuokos problemų šaknis.
Iš 2010 m. spalio 29 d. programos „Savaitės skirsnis“.
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-11-23 
Klausimas: Kas yra Šviesa, apie kurią kalba kabalistai?
Atsakymas: Mūsų tikrovėje egzistuoja ypatinga jėga, kuri vadinama „Šviesa“. Tai paslėpta jėga, todėl negali jos pajausti. Bet jeigu studijuosi kabalos mokslą, galėsi pažadinti šią Šviesą ir ji tave veiks.
Ką reiškia „studijuoti kabalos mokslą“? Buvo žmonių, kurie jau suvokė Kūrėją, supanašėjo su Juo savybėmis ir užrašė tau įvairiausias būsenas, kurias atskleidė Aukščiausiosios jėgos atžvilgiu Aukštesniajame pasaulyje.
Žinoma, skaitydamas jų knygas, visiškai nieko jose nesupranti, juk nesi tame pačiame pasaulyje ir nieko apie jį nežinai. Girdi tik tai, ką gali įsivaizduoti savo pasaulyje, nors kalbama apie absoliučiai nepanašų į tavąjį, dvasinį pasaulį.
Bet jeigu skaitydamas tekstus, kuriuose kabalistai aprašo Aukštesnįjį pasaulį, trokšti būti jame, įeiti į jį su viskuo, kas yra tavyje, tada savo siekiu iš Aukštesniojo pasaulio pažadini ypatingą, veikiančią tave jėgą. Ši jėga vadinasi „Šviesa“.
Gali Ją pažadinti, nes tavyje yra kibirkštis iš to Aukštesniojo pasaulio, slypinti tavyje nuo gimimo. Ir tada ateinanti iš Aukštesniojo pasaulio Šviesa šviečia į ją.
Todėl, panorėjęs pažadinti Šviesą, idant ji paveiktų kibirkštį, skaityk kabalistinius tekstus ir galvok tik apie tai. Daugiau nieko nereikia!
Neturi žinoti, kas parašyta knygoje, nereikia turėti aštraus proto, puikių gabumų ar ypatingos sėkmės. Gali būti pačiu paprasčiausiu žmogumi. Reikia tik norėti, kad iš to pasaulio, apie kurį pasakoja kabalistai, ateitų jėga ir visą laiką veiktų tavo kibirkštį. Tada kibirkštis palaipsniui augs, ir tu staiga pajausi, apie ką rašo kabalistai.
Būtent to mums reikia studijuojant knygą „Zohar“. Tačiau šios Šviesos jėga ateina pas žmogų, kai jis siekia būti tame Aukštesniame pasaulyje, kitaip tariant, siekia tapti duodančiuoju.
Tačiau iš kur man žinoti, ką reiškia būti duodančiuoju? Kabalistai sako: jeigu skaitysi knygą „Zohar“ grupėje ir įsivaizduosi, kad esi sujungtas su kitais į bendrą organizmą, kad jūsų niekas neskiria ir jūs turite tik vieną norą, vieną ketinimą, kad tik siekiate tos vienos, mums šviečiančios jėgos, tada ta pati vientisa jėga paveiks jūsų bendrą norą. Tuomet iš tikrųjų atskleisite tą Aukščiausiąją jėgą, kuri vysto jus, daro jums poveikį. Tai vadinasi „Kūrėjo atskleidimas kūriniams“.
Todėl skaitome knygą „Zohar“ grupėje su ketinimu susivienyti, ir mūsų noruose atskleisti Šviesą, idant Ji veiktų mus, taisytų mus ir atsiskleistų mūsų viduje.
Iš 2010 m. spalio 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-11-23 
Praėjusiame kongrese pamačiau, kad negaliu susijungti su kitais, negaliu anuliuoti savęs, apskritai negaliu prie ko nors priartėti! Ir ką gi man daryti? Juk tokia mano prigimtis…
Tam tikslui yra priemonė, kuri vadinasi Aukščiausioji Šviesa. Ši Šviesa slypi grupėje, tačiau ji paslėpta nuo mūsų, mes jos nematome. Ten pat yra ir Kūrėjas, davimo savybė. Ir kaipgi sukelti jo poveikį mums?
Jeigu grupėje pradedi mokytis iš tikrų, pirminių šaltinių, pvz., knygos „Zohar“ arba „Mokymo apie dešimt sfirų“, tai taip pritrauki Šviesą, pažadini ją iš vidaus.
Kodėl? Kadangi šiose knygose skaitai apie vidines būsenas ir taip jas priartini, sužadini ir pritrauki sau.
Sužadini sau šio paslėpto, slypinčio giliau viduje pasaulio poveikį ir jis tau šviečia.
Tai pamažu tave taiso, leidžia susijungti su kitais, ir tada neapykanta, atstūmimas, atitolinimas išnyksta. Pradedi suprasti šio susijungimo svarbą, nori, kad tai realizuotųsi. Ir staiga… tarytum kažkas „spragteli“ ir tu pirmąsyk susijungi su kitais.
Jeigu šio susijungimo lygius įsivaizduosime kaip skalę (nuo 0 iki 125 pakopų), tai reiškia, kad nuo nulinio taško pasistūmėjai vieneto link. Ir tai pagrindas!
Taigi, kaip tik kongrese mes ir pajutome tą nulinį tašką: tai, kad negalime susijungti tarpusavyje. Ir dabar priešais mus tikslas: mokantis, turint teisingą ketinimą pareikalauti Šviesos, grąžinančios į šaltinį.
Tuo metu, kai pasieki pirmąjį susijungimo lygį, tampi „ateities pasaulio sūnumi“ („ben olam haba“). Tu supranti, jauti, kas tai yra, po truputį imi ten orientuotis. Susidarai pirmąjį įspūdį apie dvasinį pasaulį.
Toliau bus lengviau. Juk svarbiausia – šis pirmasis persivertimas! Nes visos kitos pakopos tiesiog bus didesnės.
Žinoma, tarp pakopų yra didžiuliai skirtumai, jų galia milžiniška. Tačiau niekas negali prilygti įžengimui į pirmąją pakopą. Nes tada tu tiesiog iš mūsų pasaulio pereini į dvasinį pasaulį. Ir tai yra esminis lūžis.
Iš 2010 m. lapkričio 17 d. programos „Kabala pradedantiesiems“
Daugiau šia tema skaitykite:
rašykite
prenumeruokite