Pateikti Penktadienis, gruodžio 3, 2010 dienos įrašai.


Beveik gerai – tai blogai

Dvasinis darbas

Baal Sulamas, „Kabalos mokslo esmė ir jos tikslas”: „Kūrėjo gerumas mums netampa akivaizdus, kol kūrinija galutinai neišsivysto. Priešingai, valdymas stebėtojui visada pasirodo iškreiptu apvalkalu. Suprask gi, Savo kūriniams Kūrėjas visada daro vien tik gera, tačiau tas gėris iš Jo išeina kaip kryptingas valdymas.“
Sistema taip sukurta, jog tam, kad pasiektume tikslą, davimo savybę, turime atverti savyje priešingas jai savybes. Beje, judėdami link tikslo, savyje atskleisime vis didesnę priešingybę. Skirtumas tarp teigiamo ir neigiamo visą laiką auga: man atsiskleidžia vis didesnis negatyvumas prieš vis didesnį pozityvumą.
Reikalas tas, jog mano medžiaga – noras mėgautis – nėra neutralus. Ne, aš nesu neutralus, aš nenoriu būti nulis, aš noriu mėgautis, ir todėl net nulis manyje iššaukia blogą pojūtį. Man gera, tik tada, kai aš pripildytas, tik kai turiu pliusą. Tačiau kas būna, jei man nors trupučio trūksta iki pliuso? Man vis tiek bloga.
Skirtumas tarp trokštamo ir esamo tuoj pat manyje kelia klausimą „Kodėl?”. Todėl, kad mano egoizmas įžeistas: „kodėl aš nepripildytas? Man priklauso viskas!”
Reikia suprasti, kad mes nepajėgūs objektyviai spręsti apie savo būsenas, nes nesame neutralūs. Blogio mūsų akimis visada daugiau nei gėrio. Jei mūsų statinėje trūksta nors trupučio medaus, net jei ten nėra šaukšto deguto, – esame nepatenkinti. Dar daugiau, man dar nespėjus pasimėgauti geru pojūčiu, jis tuoj išnyksta! Juk aš iš karto susimąstau, kuo gi aš mėgausiuosi po akimirkos. Aukščiausiame palaimos taške jau pasireiškia jos netekimas, dingimas, ir aš imu rūpintis tuo, ką turėsiu daryti toliau. Taip veikia mūsų egoistinis noras. Natūralu, kad turėdami tokią prigimtį, nepajėgiame pasitenkinti. Ji sistemingai griauna mus. Noras mėgautis niekada negali likti pripildytas ir patenkintas. Kiekviena sekundė be pasitenkinimo pilnatvės nuodija jo gyvenimą.

Iš 2010 m. lapkričio 16 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė ir jos tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsitokėk ir pažvelk į save

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

„Aš“ – tarp dviejų magnetų

Komentarų nėra

Egoizmo bėdos paverčia jį indu

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

Norėdami gauti naują suvokimą, turime turėti didelį norą, kuris pakeis siekimą gauti siekiu duoti. Šis perėjimas į atvirkštinio pasaulio suvokimą, siekiant duoti, ypatingai sunkus. Jis tolygus gimimui, o gimimas net šiuolaikinės medicinos amžiuje visada yra neįprastas veiksmas. Juk kūdikis atsiplėšia nuo ypatingos vietos, prie kurios jis buvo pritvirtintas. Čia gaudavo specialų maistą, apsaugą, čia veikdavo specialūs vystymosi  įstatymai. Aplinka ne atstumdavo jį, o augino. Dabar jis įžengia į nedraugišką jam pasaulį, naują aplinką, kurioje turi gyventi ir augti kovodamas. Tai perversmas jo gyvenime, kokio nėra buvę. Tas pats vyksta gimstant dvasiškai, kada atsiskleidžia naujas universalus jutimo organas išoriniuose (ne gimdoje – šito pasaulio) pojūčiuose, pagrįstas davimo principu, ir juo pradedame jausti naują pasaulį.
Kongrese žengėme didelį žingsnį pirmyn šia kryptimi. Mes labai norėjome gimti, šiek tiek pajutome gimdymo sąrėmius ir pamatėme, kad nesugebame to atlikti, pajutome, kad kažkas stabdo mus ir tuoj pat atmeta atgal. Kartu su gerąją jėga, entuziastingai vedančia mus pirmyn, pajutome blogąją jėgą, kuri nustumia mus atgal į motinos įsčias, neleidžia išeiti iš šio pasaulio ribų, neleidžia pajausti naujo pasaulio. Turime patirti keletą tokių gimdymo sąrėmių, kol užgimsime. Būtent kiek ir kokiu spartumu – priklauso nuo mūsų. Bet kokiu atveju be jų negimsime, neišeisime laukan. Gimstant susiduria dvi jėgos: mūsų pačių spaudimas iš vidaus ir grįžtamieji smūgiai iš išorės. Jų konfrontacija pagimdo mumyse naują, stiprų norą atsirasti dvasiniame pasaulyje. Be šio noro neišsiversime.
Toroje gimdymo sąrėmiai vadinami „egiptietiškomis bausmėmis“. Mūsų egoizmas turi pergyventi dešimt (visą dozę) negandų, kurios atsispaudžia nore ir suteikia jam indo formą, kli. Taip iš beformio „molio gabalo“ susiformuoja indas, pasiruošęs gauti Šviesą, dvasinį pasaulį. Mums reikia išgyventi gimdymo sąrėmius, kad įgautume teisingą formą, be kurios neįmanoma pajausti dvasingumo. Į  šį  procesą mes ir įsijungėme kongrese. O Šviesa – ji visur aplink mus ir laukia, kur prasiskverbti.

Iš 2010 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinė kongreso masė

Krizė – naujo pasaulio gimimo kančios

Gimimas: pirmasis sąrėmis

Komentarų nėra