Klausimai iš dienoraščio po kongreso, 1 dalis

Klausimai ir atsakymai, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Savo draugų akyse matau džiaugsmą ir nusivylimą. Nė vienas dar nesuprato, kas įvyko. Labai skausmingas smūgis suduotas Faraonui. Kaip ir kuo galiu padėti draugams ir sau padaryti teisingas išvadas iš kongreso ir eiti kartu toliau? Ką kaltinti, kad kiekvienas buvo, jautė save tik šalia tikslo? Tik savo egoizmą?
Atsakymas: Apskritai kaltinti nieko nereikia. Reikia džiaugtis tuo, kad darbo kryptis tapo aiškesnė. Mes manėme, kad galime patys nugalėti savo egoizmą, susivienyti savo pačių pastangomis. Tačiau yra kitaip: tik Kūrėjas gali įveikti Faraoną, o mes šito turime Jo paprašyti. Turime susitelkti į bendrą pagalbos šauksmą. Tai ir yra svarbiausia išvada iš kongreso.

Klausimas: Kongreso atidaryme daugelis žmonių verkė. Tai buvo egoizmo rauda, ar akimirka, kai kiekvienas galvojo ne apie save ir buvo įmanoma tai padaryti?
Atsakymas: Tai bendro įkvėpimo ašaros, kol kas egoistinio, jame nebuvo Kūrėjo. Dėl to, nors mes ir pajutome tarpusavio vienybę, išlaikyti šio jausmo negalėjome. Bet nenusiminkime, priešingai, džiaukimės, nes tapo aiškiau, kur turime padirbėti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimai po kongreso

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Meilės vandenyne

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.