Pateikti Ketvirtadienis, gruodžio 9, 2010 dienos įrašai.


Gaisras sieloje

Dvasinis darbas, Viena siela

Klausimas: Jei visa atsakomybė dėl pasaulio būsenos tenka turintiems tašką širdyje, tai kodėl, pavyzdžiui, gaisras vyko Izraelio šiaurėje, kitų žmonių, o ne mano namuose?
Atsakymas: Dabar gyvename praktinio dvasinio darbo parengiamuoju laikotarpiu, kuris prasideda aukštesnio pasaulio pojūčio pradžia, atsiradimu jame. Ir dėl šios priežasties nėra prasmės atitraukti tave nuo mokymosi, dėl gaisro paliekant be namų ir sveikatos. Kol kas tu turi greitai ruoštis praktiniam darbui. Tačiau vėliau tau atsiskleis, kad tie žmonės, kurie dabar kenčia materialiame lygmenyje, likę be namų, tie vaikai, seneliai, moterys – tavo paties dalys, jie tau artimesni nei tavo tikri vaikai. Toliau … Tavo nejautrumas blokuoja tavyje šį pojūtį, bet tau dar tai atsiskleis, ir privalėsi tai įtraukti į savo ištaisymą. O kol kas – tai lyg dvi kūno dalys: tam, kad išgydytų vieną, kita savo lygyje kenčia. Tačiau vėliau jos tarpusavyje susijungia ir susilieja.
Iš mūsų norima, kad suprastume tai ir pajustume ne materialiame lygmenyje, o dvasinio suvokimo lygyje. Kad pajustum, jog tai tu ten šiaurėje sudegei! Ir be to, kad nuo tavo vidinio darbo priklauso, ar pasibaigs ši sudėtinga situacija.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. „Lego“ žmonijai

Kančių priežastis pasaulyje

Tu atsakingas už visą kūriniją

Komentarų nėra

Tiltas per egoizmo bedugnę

Dvasinis darbas, Viena siela

Klausimas: Kaip atsisakyti visko, ką žinau ir priimti pamokos Šviesą, panašiai kaip baltas ekranas, kaip mokytis it vaikui?
Atsakymas: Pasakyta: mokyti vaiką tas pats, kaip rašyti ant balto popieriaus lapo. Taip mes ir pradedame kelią.
Žmogus visada privalo įsivaizduoti, kad jo noras yra priešais tam tikrą kitų norų „lauką“, šie norai jam atrodo svetimi ir visus juos jis privalo surinkti į viena.
Tai nereiškia, kad visi jie ištirps vieningoje bendrystėje. Ne, kiekvienas egzistuos pats sau, tačiau ryšiai tarp jų sukurs vientisumą ir harmoniją tokią pačią, kaip tarp sveiko kūno dalių.
Pradinės būsenos pakopoje, Begalybėje, iki sudužimo mes visi buvome tarsi vienas kūnas. O po to jis suskilo į dalis, nes jame atsiskleidė ego.
Savąjį ego privalome išsaugoti, bet turime jį ištaisyti. Ką tai reiškia?
Kiekviena dalis jaučiasi atskirta nuo kitų, kiekviena dalis kitų atžvilgiu išlaiko tam tikrą atstumą.
Ir dabar mums reikia, iš vienos pusės, išsaugoti savo asmenybę ir individualumą, o iš kitos pusės, virš to – atskleisti tokį ryšį, kur ego tarytum neegzistuoja. Tačiau aš jo neanuliuoju, o dirbu kartu su juo, kad įveikčiau atotrūkį.
Taip praraja lieka apačioje, o virš jos formuoju tiltą, jungiantį mane su visomis kitomis dalimis. Ir tada mus pasiekia visa NaRaNCHaJ Šviesa, vietoje minimalios nefeš de nefeš Šviesos, kurią turėjome pirmosios būsenos pakopoje.
Kūrėjas mus sukūrė kaip sėklos lašą, o po to išsitaisydami ir grįždami pas Jį, panaudojame visą savo ego „medžiagą“ ir augame, kad taptume tokiais kaip Kūrėjas.
Juk egoizmas savo galia tiksliai atitinka Jį. Tai – „pagalba, kad taptume panašiais į Jį“, atvirkščia Kūrėjo pusė. Mes gi ją paverčiame gerąja puse, ištaisome mus skiriantį egoizmą.
Kiekvienas jaučiasi esąs vienintelis, unikalus ir kiekvienas savo unikalumą panaudoją, kad tarnautų kitiems, paverčia ryšiu, davimu.
Tokiu būdu gaunu 620 kartų galingesnį už mano egoizmą ryšį ir atskleidžiu NaRaNCHaJ Šviesą.

Iš 2010 m. lapkričio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Individualumas – susiliejant

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Aukščiausios lygybės principas

Komentarų nėra