Mokykla – gyvenimas, gyvenimas – mokykla

Auklėjimas, vaikai

Šiuolaikinės švietimo sistemos  problema ne ta, kad ji geriau ar blogiau ruošia specialistus ir net ne ta, kad ji neauklėja vaikų.
Problema – daug didesnė. Šiais laikais vaikai gimsta reikalaudami dvasinio vystymosi, jie nenori imti to, kas jiems duodama, ir jaučia vidinę tuštumą.
Jie nežino, ką su savimi daryti, niekina aplinkinius, nes suaugusieji nesugeba suteikti to, ko jiems reikia. Jie ir patys nežino, ko nori, tačiau tuštuma išlieka.
Todėl jie slankioja be tikslo, stengdamiesi kažkuo prisipildyti. Tai ne jų kaltė. Tuštuma juose tokia didelė, kad jie negali galvoti nieko kita, tik kaip ją užpildyti.
Ir čia nepadės jokios elitinės mokyklos. Būtina suprasti tuštumos esmę ir žinoti, kaip ją pripildyti.
Mokydami mūsų mokinių vaikus matome, kaip greitai ir lengvai jie įsisavina medžiagą ir pradeda ją taikyti gyvenime.
Jų požiūris koncentruojasi ir gilėja, jie mato, kad dalykai, kuriuos juos mokosi, yra tikri ir teisingi. Gaudami šią informaciją, jie prisipildo dvasinėmis sąvokomis.
Užsiėmimų forma irgi nauja – nedidelės grupės, kuriose vaikai su instruktoriumi aptaria tarpusavio santykius bei gyvenimiškas situacijas, su kuriomis susiduria. Čia vaikai, gilindamiesi į žmogaus ir visuomenės prigimtį, tampa  ir teisėjais, ir gynėjais. Kai tokia mokymo forma, instruktorius ne pakyla virš mokinių, o tiesiog padeda jiems suprasti gyvenimą. Tikiuosi, tokį auklėjimą gaus visi vaikai.

Iš 2010 m. spalio 11d. 5-osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Bambagyslė visam gyvenimui

Svarbiausias mūsų koziris

Naujasis švietimas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.