Mums reikia laikytis vienos – mūsų susijungimo tarpusavyje – minties. Juk mes visko mokomės iš gamtos, kabaloje nėra nieko dirbtino. Kabalistai – tai Aukštesniojo pasaulio mokslininkai fizikai, kurie atskleidė jo dėsnius ir aiškina mums, kas su mumis vyksta. Jie pasakoja, kad dvasiniame pasaulyje visi esame susiję – ne materialiais kūnais, o vidiniais ryšiais. Šiame materialiame pasaulyje kiekvienas iš mūsų turi tik mažą šio ryšio kibirkštėlę – mažą dvasinį norą. Bet kiekvieno žmogaus dvasinis noras patalpintas jo ego viduje, ir todėl jis vadinamas „tašku širdyje“. Jį iš visų pusių supa juoda, egoistiška širdis, ir todėl aš nejaučiu, kad mano kibirkštėlė nori susijungti su tavo bei kitų kibirkštėlėmis! Jeigu mes į tai galėtume pažiūrėti dvasiniame pasaulyje, dvasinėje pakopoje, pamatytume, kad visos šios mūsų kibirkštėlės susijusios ir virsta vienu bendru indu/noru. Aukštesnėje pakopoje šios kibirkštėlės susijusios dar stipriau, ir todėl jas jau užpildo ne Nefeš, o Ruach Šviesa. Dar aukščiau jos susijusios dar stipriau ir todėl suvokia Nešama Šviesą ir t. t. Vadinasi, nėra nieko, išskyrus šių kibirkštėlių, kurios jau dabar yra mumyse, susijungimą! Todėl kabalos mokslas domisi būtent jomis. Tai vienintelis dalykas, apie kurį reikia galvoti – kaip sujungti į vieną mūsų dvasinius norus. Jeigu mums pavyks susijungti bent tam tikru laipsniu, pasieksime Kūrėjo atskleidimą kūriniams.
Supraskite, kad bėgantys iš Egipto niekuo nebuvo už mus geresni! Tai bėgimas nuo egoizmo, nuo Faraono tamsoje, kai nieko nematai ir nežinai, kartu su moterimis, vaikais, seneliais, vergais – ko tik ten nebuvo. Tai visiškai atitinka mūsų būseną. Todėl nėra žmogaus, kuris būtų tam netinkamas, ir tai įmanoma padaryti. Viskas priklauso tik nuo mūsų pastangų. Juk vienintelis laisvas veiksmas, kurį galime atlikti – gauti įspūdį iš aplinkos. Jei panorėsime įsijungti į visus, būti veikiami aplinkos, už kurią patys atsakome, ir tik patys, o ne Kūrėjas ar kažkokia aukštesnė programa, galime ją pažadinti – tai bus viskas! „Padarysime ir išgirsime“!

Iš 2010 m. lapkričio 9 d. pirmosios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiltas per egoizmo bedugnę

„613“ kartų didesnė Begalybė…

Toliau bus lengviau

Video klipas rusų k.

Klausimas: Ar mumyse yra kas nors amžino?
Atsakymas: Kalbant apie mūsų materialųjį kūną, mes esame paprasčiausi gyvūnai, kas kad labiau išsivystę, apdovanoti jausmais ir protu. Bet kiekvienas gyvūninis kūnas yra mirtingas.
Visa, išskyrus antrąją prigimtį, davimo norą, kuris vadinasi dvasiniu pasauliu, siela, „ dieviškąja dalele iš aukščiau“, priklauso egoizmui, gyvūniniam lygmeniui, materialiam pasauliui.
Todėl mūsų kol kas niekas nesieja su amžinybe, išskyrus vieną tašką, priklausantį begalybei, tašką, kuris privalo organizuoti sau aplinką, kurios padedamas vystysis.
Aš nekalbu apie gyvūninę sielą, suteikiančią gyvastį kūnui, nekalbu apie „vitalinę jėgą“, kuri yra visuose kūriniuose – negyvuosiuose, augaliniuose ir gyvūniniuose.
Bet be jos žmoguje yra vienas tikras šaknies taškas, kurį jis ir turi vystyti. Pagal šį tašką jis ir vadinamas „žmogumi“ – Adomu, „panašiu (dome) į Kūrėją, kurio lygį gali pasiekti.
Paprastai žmoguje be šio taško nėra nieko dvasinio ir amžino: kaip gyveno gyvūninis kūnas, taip ir numirė. Ir nieko neliko!
O kas gi vyksta su tuo tašku? Bent jis lieka mums? Bet argi jis buvo kūne? Šis taškas kūnui nepriklauso, mes negalime jo persodinti kam nors kitam kartu su kokiu nors organu…

Iš 2010 m. lapkričio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Pajusti amžinybės alsavimą

Aš – amžinas