Pateikti Sekmadienis, gruodžio 12, 2010 dienos įrašai.


Duoti – reiškia pripildyti kitų norus

Dvasinis darbas

Klausimas: Galiu suprasti, kaip duodama materialiame pasaulyje (galima padėti kitiems žmonėms savo noru), bet nesuprantu, kaip galima duoti dvasiniame?
Atsakymas: O aš – atvirkščiai, nesuprantu, kaip gali duoti materialiame pasaulyje. Juk visus savo veiksmus darai dėl to, kad tau būtų gera, o tai nelaikoma davimu. Duodantysis dvasiniame pasaulyje yra tas, kuris pakyla virš visų egoistinių išskaičiavimų, virš savo ego, virš savo norų, ir tada jis įgyja naują jėgą, kurios neturėjo. Ta jėga padeda duoti be jokio grįžtamojo ryšio su savo noru. Toliau…
Šiandien visi tavo davimo veiksmai pagrįsti egoistiniu išskaičiavimu: reikia išsaugoti pasaulį ir ekologiją, būtina padėti sergantiems, nes tau skauda širdį, žiūrint į jų kančias, arba dėl to, kad jei, neduok Dieve, ryt susirgsi, tau irgi padėtų. Bet juk tai ne davimas, o paprastas egoistinis išskaičiavimas! Mes iš prigimties sutverti iš tokios medžiagos, kuriai, kaip varikliui, reikalingi degalai. Jeigu nori, kad aš duočiau arba daryčiau ką nors, tau reikia aprūpinti mane degalais, kitaip negalėsiu atlikti nė vieno veiksmo. Mūsų pasaulyje tokie veiksmai charakterizuoja žmogų kaip duodantį, geraširdį. Bet patikrinus dvasiškai – visi mes egoistai. Viskas, ką aš darau mūsų pasaulyje su savo noru pasitenkinti – tai veiksmai, kurių tikslas – pripildyti save. Tada pasaulį ir save aš jaučiu tokį, kokį mes visi jį jaučiame. O dvasiniame pasaulyje aš atskleidžiu, kaip galima duoti kitiems, t. y.  pradėti jausti kitų norus kaip savo. Aš dirbu, norėdamas pripildyti jų norus, ir jaučiu viską, kas yra ne manyje. Jei materialiame pasaulyje jaučiu viską, kas patenka į mane, tai dvasiniame pasaulyje jaučiu viską, kas yra mano išorėje, kitų noruose. Bet tai įmanoma tik Šviesai sukūrus manyje davimo savybę! Todėl taisyklė „pamilk artimą kaip pats save“ – tai visko, kas yra išorėje, pajutimo – dvasinio pajutimo – sąlyga ir formulė. Materialus ir dvasinis pasauliai – tai tiesiog du realybės suvokimai: arba sugėrimas į save, arba išėjimas į išorę duodant.

Iš 2010 m. lapkričio 30 d. pamokos auditorijoje „Kabala žmonėms“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrasis altruizmas ir pagalba artimui

Kas yra meilė ir davimas

Tu atsakingas už visą kūriniją

Komentarų nėra

Kaip tapti dvasiniu supermenu?

Dvasinis darbas

Klausimas: Užuot gavęs Aukštesniąją jėgą, kiekvieną dieną jaučiuosi vis silpnesnis. Kaip tapti dvasiniu supermenu, kuris pakyla aukščiau savo egoizmo?
Atsakymas: Pirmiausia reikia remtis faktais. O faktų nėra ko baimintis, nes visa tai mums pateikia Kūrėjas – kaip procesą, iš kurio turime kažką išmokti.
Šviesa, veikdama mūsų vidinius rešimot, sukuria jų viduje vaizdus, iškylančius priešais mus. Ji naudoja informacinius duomenis (rešimot), projektuoja juos mūsų vidiniame ekrane, – ir mes jaučiame tam tikrą būseną.
Visos šios būsenos privalo būti išgyventos mūsų kelyje. Tai kur slypi problema? Tame, kad jaučiuosi tai blogai, tai gerai ir visiškai nevaldau savęs? Pirmiausia man viešpatauja Šviesa.
Dabar man aiškinama, kaip Šviesa veikia mane. O kas aš? Aš tik stebiu šį darbą. Ir dėl to jis vadinamas Kūrėjo darbu. Mes stebime jį iš šalies. Mokykis iš jo, kas vyksta aplinkui.
Tai nėra labai malonu, kadangi Jis veikia aukščiau manęs? Jei žiūrėčiau į savo draugą, kuris čia verkia, čia džiaugiasi, čia miega, čia kažin kur skuba, – tai būtų normalu, juk matyčiau Šviesos poveikį kitiems. Aš nelabai patenkintas, kai stebiu save.
Viena vertus, tai teisinga. Kita vertus, jeigu pradedi tapatintis su šiais veiksmais, su Kūrėju, jei trokšti pateisinti Jį, tai tau nesvarbu, kas tau nutiks. Tu susitapatini su Dirbančiuoju su tavim, o save suvoki kaip medžiagą Jo darbui.
Ar gali atitrūkti nuo šios medžiagos? „Tai visai ne aš. Jeigu judu, darau tą ir kitą, galvoju ir trokštu, – visa tai ne aš. Aš susitapatinu su Kūrėju, kuris daro su šia medžiaga ką panorėjęs“. Tada aš jau matau save iš šalies.
Dabar kyla klausimas: ar galiu prašyti Kūrėjo, kad Jis atliktų kitus kryptingus veiksmus? Galbūt tai pavyks, – imkime ir pabandykime.
Kokius atliksime veiksmus? Dėl ko? Ką Jis išgirs? Ką panorės išpildyti? Juk nenoriu prašyti kažin ko be reikalo. Jei jau pasiekiau tokią būseną, kad kartu su Juo veikiu prieš savo kūną, kaip Mozė su Kūrėju prieš Faraoną, leiskite man paprašyti ko nors vertingo. Tada jau žmogus pradeda visą šį procesą.

Iš 2010 m. lapkričio 25 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Nuopuolis? Tikrai ne!

Komentarų nėra