Pateikti Pirmadienis, gruodžio 13, 2010 dienos įrašai.


Nenoriu nieko, tik Šviesos…

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Visi mes – Šviesos rezultatas, todėl turime ją pasiekti. Visi mūsų karščiausi norai, maldos, siekiai nukreipti į Šviesą. Pasąmonėje norime tik jos, visą gyvenimą tik jos ir vaikomės. O visi šie pripildymai, malonumo šaltiniai: maistas, drabužiai, naujas automobilis, kad ir kas būtų, −  visa tai ateina iš Šviesos!
Tik mumyse ji įgyją kokią nors konkrečią formą, kuri mūsų viduje suprantama kaip tam tikra malonumo rūšis: automobilis, kūdikis, šeima, šiluma, ramybė, gražus peizažas ir t. t. Tačiau visur aš jaučiu tik Šviesą, kuri manyje piešia visus šiuos objektus.
Palaipsniui žmogus liausis domėjęsis šiais dalykais. Jis sieks pamatyti jų šaltinį – pačią Šviesą, o ne jos pasireiškimus.
Aš jau nebenorėsiu turėti to automobilio, juk ką jis man duoda? Malonumą. Taigi, aš noriu patirti „tikrą“ malonumą, be šio automobilio. Kam man tas geležies gabalas? Juk jis teikia malonumą tik tada, kai juo važiuoju, o jeigu nevažiuoju, tai nėra ir malonumo. Ir kai man įgrysta pasivažinėjimai, tai jis tiesiog stovi prie namų. O aš juk ieškau malonumo!
Vystydamiesi per visą istoriją stengėmės atskleisti kažkokius subtilesnius, išsprūstančius dalykus, bangas. Todėl šiuolaikiniame pasaulyje viskas įgyja miniatiūrines formas, kiekybė virsta kokybe. Tas pats vyksta su žmogumi: užuot pažinęs materialųjį pasaulį, jis ima siekti dvasingumo.
Žmonės kol kas dar to nesupranta, tačiau augantys savižudybių, teroristinių aktų, narkotikų plitimo, skyrybų skaičiai rodo, kad žmogui labai trūksta pripildymo ir jo taip trūksta, kad žmogui nepavyksta šio trūkumo užpildyti savo gyvenime. Tai ženklas, kad žmogui reikia Šviesos, o ne jos pakaitalo, kurį Šviesa gali nupaišyti žmoguje.

Iš 2010 m. gruodžio 8 d. pamokos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Esminis šių dienų realybės požymis

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Pernelyg užsitęsęs maratonas

Komentarų nėra

Kas man padės?

Grupė, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Kongrese mes labai norėjome pasiekti tikslą ir tada atskleidėme, kad mūsų ego mums neleidžia jo pasiekti.
Kodėl gi Kūrėjas neatsako į mūsų maldas, neleidžia mums pakilti virš šio egoizmo kalno? Kodėl mums nepavyksta šito padaryti?
Atsakymas: Kūrėjas – tai bendra davimo jėga. Jis sukūrė mūsų gavimo jėgą. Dvi šios jėgos yra viena priešais kitą it kopėčiose su skersai esančiomis pakopomis.
Jeigu atitinki aukštesnę pakopą, tai pakyli ant jos, ir taip judi nuo vienos prie kitos. Viskas tavo rankose. Tau davė raktą, atveriantį gamtą, kad galėtum prilyginti savo prigimtį aukštesniajai.
Kai tik jai prilygsti – pakyli, o jeigu skiriesi nuo jos – lieki vietoje. Tai nepriklauso nuo Kūrėjo, Jo noras – pastovus, Jis yra geras ir kuria gėrį. Kūrėjas nesikeičia, ši jėga absoliuti ir ji negali pasikeisti.
Bet norėdamas suteikti tau galimybę kilti, Kūrėjas visą kelią suskirstė į pakopas, būsenas. Kas kartą, kai prilygsti aukštesnei pakopai, pakyli ant jos, dar labiau supanašėji – pakyli ant kitos pakopos.
O tarp pakopų turi pasiruošti kitai pakopai. Ir taip kas kartą kyli.
Todėl negali piktintis: „Kodėl Kūrėjas man nepadeda?! Kur gi Jis? Kur Jis dingo? Kas čia vyksta?! Kiek aš turiu daryti dėl Jo?!“ Neturi kam melstis, ko prašyti.
Kai meldiesi ir prašai, tu, iš esmės, teisi pats save – tos pačios Šviesos atžvilgiu, kuri šviečia nuolatos, nesikeisdama, visiems vienodai. Kiekvienas gali iš jos paimti, kiek panorėjęs.
Apie Kūrėją pasakyta: „Aš savo AVAJA nekeičiau“, „Nėra nieko kito, tik Jis“, „Geras ir Kuriantis gėrį“. Jis nesikeičia. O jeigu tu priskiri Jam savo savybes, tarytum Jis gali vienaip ar kitaip galvoti, reaguoti į tavo verksmą, − visa tai tu pats sugalvojai.
Žmonės nuo seno priskiria žmogaus charakterio savybes gamtos jėgoms: vėjui, lietui, mėnuliui ir Kūrėjui.
Šito nėra! Mes veikiame prieš gamtą. O kabalistai mums aiškina, kad Gamtoje, kurioje egzistuojame, yra savi dėsniai (žodžių „gamta“ ir „Kūrėjas“ skaitinė reikšmė − gematrija, hebrajų kalboje sutampa).
Galime naudotis šiais dėsniais ir kilti pakopomis kas kartą vis aukščiau, kol nepasieksime visuotinės Gamtos, vadinamos Binos lygmeniu, Kūrėju (Elokim).
Todėl man aišku, jog jeigu iki šiol dar negavau, tai problema – manyje. Ir man nėra ko bijoti, nėra ko prašyti.
Jeigu sakome, kad Kūrėjas mus valdo, − tai teisinga. O argi gamta mūsų nevaldo? Dar ir kaip! Kyla cunamis, uraganas ar kita stichinė nelaimė, žinoma, tai – valdžia!
Be abejo, gamta turi dėsnius, nes veikia dvi pastoviai susiduriančios ir kovojančios priešingos jėgos – davimo ir gavimo.
Bet visa tai vyksta pagal programą, vedančią į kūrimo tikslą. Iš pradžių šios dvi jėgos visiškai priešingos viena kitai, bet palaipsniui suartėja, kol nesusijungia į vieną. Toks gamtos raidos procesas.
Todėl tau nėra su kuo dirbti, išskyrus grupę. Per grupę tu gali pasikeisti prilygdamas savybėmis gamtai.
Grupė – tai adapteris tarp tau nepavaldžių tavo norų ir Kūrėjo, kuris tau taip pat nepavaldus. Tavo valdžioje tik grupė, visuomenė, aplinka ir tik šitai tau duota pakeisti.

Todėl jeigu noriu ką nors pakeisti, ir sąmoningai dalyvauti vystydamas pagal gamtos programą, vedančią visą kūriniją į vienybę su Kūrėju, jeigu pats noriu judėti Jo link, o ne spaudžiamas griežtų gamtos jėgų, tai turiu tik vieną galimybę – dirbti su aplinka.

Iš 2010 m. lapkričio 17 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Tempkite mane už rankos į laimę!

Nuolat šviečianti saulė

Komentarų nėra