Pateikti Trečiadienis, gruodžio 15, 2010 dienos įrašai.


Per visus pasaulius – be jokių ribų

Realybės suvokimas

Klausimas: Prijungdamas sau kitų norus, išplečiu save viduje, bet vis dar jaučiu tik tai, kas vyksta manyje?
Ar egzistuoja taškas, kuriame iš tikro jausčiau tai, kas yra mano išorėje?
Atsakymas: Žinoma! Ir dar kaip! Tu tai jauti žymiai stipriau nei dabar jauti save čia, šiame pasaulyje.
Įsivaizduok, kad tai, kas vyksta už tūkstančio kilometrų, matai lygiai taip pat gerai kaip ir metro atstumu. Nėra skirtumo, nėra atstumų!
Ir visai taip pat, kaip matai išorinę objekto formą, jį permatai kiaurai: visą, kas jame vyksta, visas priežastis ir pasekmes.
Tai vadinama suvokimu. Juk dvasiniame pasaulyje niekas neapribota nei erdve, nei suvokimo gelme, nuo tavęs nepaslėptos tavo stebimų reiškinių, visuose jų pjūviuose ir savybėse, nei priežastys, nei pasekmės.
Todėl tai vadinama „suvokimu“ – galutiniu, pačiu didžiausiu pajautimu ir supratimu. To net neįmanoma palyginti su mūsų pasauliu. Juk mūsų pasaulyje net neturime „suvokimo“, mes tarsi žiūrime vien į savo vidų.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Komentarų nėra

Kam laukti smūgių?

Dvasinis darbas, Grupė

Jeigu per blogį tu pasieki tai, ko taip aistringai troškai, tai dėkoji už blogį taip pat, kaip ir už gėrį. Žinoma, tai ne Šviesos kelias, bet tokia yra tikrovė. O mes turime judėti tiktai dėl Šviesos, kaip yra pasakyta: „Tavo šviesoje pamatysim šviesą“.
Kodėl gi man nepajausti blogio dar iki to, kol jis ateis? Kodėl gi nebėgti anksčiau nei gausi smūgį? Juk tai įmanoma!
Jeigu aš įsijungiu į grupę, tai iš savo draugų išmokstu atpažinti blogį. Ne Šviesa, kuri ateina iš aukščiau, atskleidžia man šį blogį, o aš pats jį atrandu/įsisąmoninu. Bandydamas susivienyti su jais, aš matau, kaip aš to nesugebu, jaučiu savo niekingumą, bet kartu iš jų gaunu tikslo svarbą, šaukiuosi Kūrėjo pagalbos, ir taip aš stumiuosi pirmyn. Gavęs Supančią mane Šviesą, aš vėl kreipiuosi į grupę, vėl jaučiu atstūmimą ir vėl kreipiuosi į Kūrėją. Iš Jo ateina Grąžinanti į šaltinį Šviesa. Kūrėjas traukia mane prie Savęs, laiko. Aš pradedu daugiau jausti, suprasti, pasiekti, ir taip judu į priekį. O paskui viskas vėl pasikartoja. Tai nenutrūkstamas, nepertraukiamas veiksmas, kuris turi vykti begalybę kartų! Ir tu turi jame būti visą laiką! Tarp kitko, ir tavo kreipimasis į Kūrėją, ir kreipimasis į grupę, ir Supančios Šviesos gavimas vyksta automatiškai – viena paskui kitą. Tu tiktai „spaudi pedalą“, kad judėtum teisinga kryptimi, o kaip ten veikia visos tos „šešiukės variklyje“, tavęs nedomina.
Tai kam gi laukti smūgių?

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės kančios – saldžios

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Kaip išvengti kančių?

Komentarų nėra

Ten, kur trokšta širdis…

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip prašyti Šviesos mus pakeisti, jeigu jos nejaučiame?
Atsakymas: Teisingai – visų pirma, turi būti noras, o tik po to galima kreiptis į Šviesą.
Jeigu parašysiu sau ant popieriaus: „Reikia prašyti Šviesos!“ ir tai perskaitysiu šimtą kartų – nieko neatsitiks. Tai taps įpročiu, šiuos žodžius kartosiu kaip magnetofonas, ne daugiau.
Bet mums suteikta galimybė pakeisti norą pasitelkus į pagalbą aplinką. Juk egzistuojame ne vieni –  esame tarp kitų žmonių.
Jeigu paisau jų ir žiūriu į juos apimtas pavydo, aistros ir garbės troškimo – visos šios savybės glūdi mano nore mėgautis – tuomet trokštu iš jų gauti visa tai, ką jie turi gero ir pakilti dar aukščiau už juos.
Jeigu jie siekia tapti vagimis, aš noriu tapti pačiu vyriausiu, stipriausiu ir sėkmingiausiu vagimi, juk jie tai gerbia.
Jeigu mano aplinkai yra svarbu įgyti davimo savybę, tai mane natūraliai užvaldys noras sėkmingiau tą padaryti už kitus, nes man tai taps svarbu.
Todėl veikiamas aplinkos galiu pakeisti savo širdies norą. Kaip parašyta: „Padarysime ir išgirsime!“, kadangi sugebu atlikti veiksmus, po kurių staiga užsinorėsiu to, ko iš prigimties neturiu: duoti kitam, suteikti tam svarbą, kažkokiu būdu egoistiškai panorėsiu duoti.
Juk esu egoistinėje visuomenėje ir jeigu ta visuomenė pradeda mane įtikinėti, kad verta duoti, žinoma, aš kaip ir visi mano draugai irgi imsiu galvoti, kad duoti iš tikrųjų verta.
Bet drauge galvoju, kad man tai bus naudinga: tapsiu jiems svarbus, būsiu didis, pasieksiu Aukštesnįjį pasaulį, gausiu sau Kūrėją. Duoti – tai duoti, svarbiausia – užsidirbti. Tai vadinama „lo lišma“.
Jeigu varomas tokio siekio vis dėlto noriu, kad ateitų Šviesa ir mane pakeistų, ji pradeda mane keisti ir staiga užsikrečiu kažkokiu „virusu“ – gaunu tai, ko anksčiau neturėjau, netroškau ir nesiekiau gauti. Staiga pradedu iš tikrųjų galvoti, kad duoti – tai yra kažkas ypatinga, gera, pakylėta.
Iš kur tai ateina? Tai atsiranda tarsi liga, kurios visai nenorėjome. Pradedu rimtai manyti, kad galvoti ne apie save, o apie kitus be jokios naudos ir atlygio sau – tai gerai.
Žinoma, pokyčiai, kuriuos patiriu, nuosekliai vyksta vienas po kito. Visų pirma galvoju, kad man verta atitrūkti nuo savo egoistinio noro mėgautis – dėl to jausiuosi geriau ir laisviau.
Po to galvoju, kad verta duoti kitiems, kadangi tokiu būdu visgi būsiu kažkiek pranašesnis, juk galiausiai tapsiu artimas Kūrėjui, o tai – taip pat kažko verta…
Taip vyks iki Šviesa palaipsniui mane paveiks tiek, jog pasieksiu tikrąjį ketinimą, vadinamą „lišma“ – tik „dėl davimo“, be jokios atlygio sau. Ir aš jaučiu tai, tikrinu, kad tikrai – be jokios atlygio sau.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pajusti supančią Šviesą?

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio

Veiksmas ir ketinimas

Komentarų nėra