Naujoji karta – tai ne tik mūsų vaikai, tai ir mes patys, nes norėdami suteikti vaikams naują auklėjimą, mes ir patys turime būti nauji, antraip – ką mes jiems duosime?
Tiktai dideli gali kažką suteikti mažiems, o ne tikėtis, kad šie patys ko nors pasieks – tai niekada neįvyks.
Kartų kaitai būtinas teisingas TIKSLAS, kurio niekas negalėtų nuneigti. Tada vaikai seks paskui tėvus, o tėvams bus, ką vaikams perduoti, ne taip, kaip dabar, kai kiekviena nauja karta neigia senąją.
Jaunajai kartai būtina duoti teisingą auklėjimą nuo tos akimirkos, kai ji pradeda suvokti pasaulį. Kadangi siela neturi amžiaus,  žmogų galima iš karto įtraukti į dvasinį vystymą, be išankstinės egoizmo dozės. Nekvailinant jų pasakomis.
Vaikams galima viską aiškinti, ne atsižvelgiant į amžių, o kreipiantis tiesiai į sielą. Jie gali studijuoti tą pačią medžiagą, kaip ir suaugusieji, tas pačias knygas, net ir  knygą „Zohar“.
Taip jaunoji karta galės užaugti nuo mažens pažindama gėrį ir blogį, ir jai nereikės prieš išsitaisymą pereiti sugedimo.

Iš 2010 m. lapkričio 10 d. 5 kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokykla – gyvenimas, gyvenimas – mokykla

Bambagyslė visam gyvenimui

Mokyti remiantis tiesa

Klausimas: Jeigu pamokoje žmogus jaučia pyktį ir neapykantą draugams, tai kaip jam suformuoti ketinimą siekti vienybės?
Atsakymas: Visų pirma reikia save tokį pamatyti. O po to įsivaizduoti teisingą vaizdą: mes su Kūrėju esame priešinguose poliuose, o tarp mūsų yra grupė. Aš turiu formuoti savo santykį su grupe tol, kol pamatysiu joje Kūrėją. Juk tai būtent ta vieta, kurioje atskleidžiu Jį, atskleidžiu Aukštesnį pasaulį. Viena vertus, norėdamas susivienyti su draugais, galiu juos kritikuoti: mes nepakankamai telkiame pastangas. Kita vertus, kaip man įsitikinti, kad aš nepradedu kabinėtis tuščiai ir neišlieju draugams savojo egoizmo kubiliuko? Tai matau iš atgalinės reakcijos – iš to, kaip stipriai jie išaukština tikslą mano akyse. Tada, persiėmęs tikslo svarba, kreipiuosi į grupę, kad ten, tarp mūsų, rasčiau supančią Šviesą (Or makif), kuri grąžina mus prie Šaltinio. Jos veikiamas aš keičiuosi ir vėl kreipiuosi į draugus, norėdamas tarp jų atskleisti Kūrėją.
Taip baigiasi pradinis mano analizės ciklas. Po to pabunda kitas rešimo, ir prasideda nauja vija.

Iš 2010 m. lapkričio 28 d. pamokos pagal knygą „Zohar“. Pratarmė „Rožė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Toliau bus lengviau

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Klausimas: Jūs sakote, kad informacija, kurią suvokiame akimis, atsispindi mūsų pakaušio srityje esančiame „ekrane“…
Atsakymas: Ne. Akys nieko nesuvokia. Akių nėra. Kaip nėra ir „pakaušio srities“.
Nėra nieko, tik egoistinis noras prisipildyti, kuris man rodo, jog esu taip „sudarytas“: turiu akis, galvą, rankas, kojas.
Bet šitaip man vaizduoja mano noras mėgautis. Jis piešia ir tai, kad mano kūno išorėje neva egzistuoja kažkokie objektai.

Klausimas: Vadinasi, būtent taip suvokiame Kūrėją – kaip paslėptį? Tokia mūsų realybė?
Atsakymas: Tai, ką matome, arba tiksliau, jaučiame (sakome „matome“, nes regėjimas yra pats galingiausias mūsų jutimo organas) – tai tarp mūsų ir Kūrėjo esantis skirtumas, mūsų egoistinio noro šešėlis Šviesoje, baltame ekrane.
Todėl matau tik įvairius atskirus norus, mano egoizme slypinčias skirtingas savybes.
Kitais žodžiais tariant, negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmogus – visa tai yra keturi mano noro patirti malonumą lygmenys: šoreš, alef, bet, gimel, dalet, kuriuos tokiu pavidalu regiu baltos šviesos fone.
Juk jaučiu tik savo norą prisipildyti! O kas yra Šviesa? Šviesa – tai tas fonas, kuriame matau savo norą mėgautis.
Tai štai, kai mano noras taps toks, kaip ir Šviesa, jis nebeužstos man Šviesos, ir aš galėsiu visiškai pajausti visą Kūrėją (Šviesą).
O kol kas Jo vietoje jaučiu tik savo egoistinį norą. Kitaip tariant, viskas, kas mane supa – tai sudėtinės mano ego dalys.

Iš 2010m. lapkričio 10 d. 6 – osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Psichologinis barjeras davimo kelyje

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Kaip pakilti peržengiant save