Pateikti Penktadienis, gruodžio 17, 2010 dienos įrašai.


Aplinkiniams nepastebima revoliucija

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaip atpažinti, jog artėjame prie davimo savybės?
Atsakymas: Tai ateina iš vidaus. Mes neatskiriame Šviesos poveikio. Apskritai nežinome įvykių esminių priežasčių ir sprendžiame apie savo gyvenimą tik pagal rezultatus. Elektros poveikį matome iš elektros prietaisų arba iš elektros srovės smūgio. Taip ir Šviesa, pasilikdama „už kadro”, mums parodo tik savo darbo rezultatus.
Matau ne pačią Šviesą, o tik jos veiksmus. Visi mes esame Kūrėjo veiksmai. Kaipgi spręsti apie permainas savyje? Kriterijus − tai, kad pradedu kitaip mąstyti, naujai žiūrėti į save ir į supantį pasaulį.
Keičiuosi viduje, išorėje tai visai nepastebima. Pasikeitimai atsiskleidžia ne egoistinėse savybėse, o naujuose papildomuose noruose. Iš išorės nesimato, kad žmogus keičiasi.
Todėl kabala ir vadinama slaptuoju mokslu: viena vertus, ji atskleidžia tai, kas paslėpta, o  kita vertus, tai paslėpta nuo aplinkinių akių, jie neįstengia manyje įžvelgti vidinių transformacijų. Jie paprasčiausiai neturi savybių, galinčių tai suvokti.

Iš 2010 m. lapkričio 30 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Mačiau kitokį pasaulį

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Kompasas, nurodantis Kūrėją

Komentarų nėra

Kas mūsų jėgoms?

Dvasinis darbas, Grupė, Laidavimas

Klausimas: Kaip sustiprinti kiekvieno draugo atsakomybę už laidavimą?
Atsakymas: Jeigu Šviesa neveikė manęs pakankamai ir neatvedė prie to, kad imčiau rūpintis draugo būsena, tai argi aš apie jį galvosiu? Niekada!
O jeigu Šviesa mane pažadins, tai staiga to panorėsiu. Arba tokį norą turiu, arba ne. Bet privalau stengtis, kad jis būtų.
Todėl nesigraužiu, kad nemyliu draugų. Aš jų nemyliu, jais nesirūpinu ir apie juos negalvoju todėl, kad su jais neturiu ryšio.
Kad pakeisčiau šią būseną, man būtinas Šviesos poveikis. Ji veiks –galvosiu apie kitus, neveiks – negalvosiu. Turiu tiksliai nustatyti, kur ir kaip galiu sukelti pokyčius.
Dabar tavęs nemyliu, bet ateina Šviesa ir staiga myliu. Kodėl? Nežinau – tai daro Šviesa. Turime tik pažadinti jos veikimą, o visa kita tėra pasekmė. Kiek ji man duos norų, jaudinimosi ir rūpesčio, tiek ir turėsiu.
Todėl svarbiausias rūpestis – pažadinti Šviesą, o tai galima tik bendrai mokantis. Būtent mokydamiesi laukiame šio poveikio, nes kito būdo nėra. Mokydamiesi galvojame kartu, kada gi Šviesa mus pakeis ir sujungs. Tai ir yra ketinimas.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Ką daryti, kad išgirstume?

Kas yra Šviesa?

Komentarų nėra

Kabalistinė psichologija, 9 dalis

Auklėjimas, vaikai, Filmai, klipai

Laida rusų kalba.

[media 1]
[media 2]

Ankstesnės laidos:

Kabalistinė psichologija, 6 dalis

Kabalistinė psichologija, 7 dalis

Kabalistinė psichologija, 8 dalis

Komentarų nėra

Manojo egoizmo rentgeno nuotrauka

Realybės suvokimas

Mums atrodo, kad esame pasaulyje, kuris egzistuoja, kad jis tvirtas ir viskas jame pakankamai stabilu. Net nesusimąstome, kad viskas, ką matome ir jaučiame, yra trapu ir reliatyvu.
Žmonija visada manė, kad pasaulis iš tikrųjų egzistuoja, o žmogus gyvena jame. Šį požiūrį sustiprindavo tai, kad žmonės matė viską, kas juos supa: mūsų planetą, žvaigždes ir galaktikas.
Ir nors žmogus gimsta, gyvena ir miršta, tačiau visa tai pasilieka savo vietoje, nepriklausomai nuo laiko tėkmės. Kitaip tariant, viskas, kas mus supa egzistuoja mūsų išorėje. Ir taip žmonės manė tūkstantmečiais.
Bet štai ateina kabalos mokslas ir nepalikdamas akmens ant akmens visiškai sugriauna pamatus, ant kurių kūrėsi mūsų suvokimas. Pirmiausia, šis mokslas aiškina, kad viskas, ką matome priešais mus yra ne išorėje, o mūsų viduje, mūsų nore.
Vadinasi, jeigu tie žmonės, kuriuos matau priešais save, yra mano galvoje, tai ir aš pats esu ten. Kabala tvirtina, kad tai – teisingas požiūris, o visas dabartinis tikrovės suvokimas – apgaulingas.
Mums sakoma, kad neva užpakalinėje galvos dalyje yra projektorius, kuris visus mūsų pojūčius projektuoja tarsi vykstančius priešais mane vaizdus. Ir tokiu būdu matau ir savo kūną, ir viską, kas yra jo išorėje.
Kabalistai kalba mums apie tai visiškai rimtai ir pabrėžia, kad būtent dėl to, jog jaučiu reiškinius viduje ir matau juos esant išorėje, galiu pasiekti ypatingą pažinimą – galiu atskleisti Kūrėją.
Matau, kaip kiekvieną akimirką viskas aplinkui keičiasi, pradeda judėti. Tai vyksta priklausomai nuo mano besikeičiančių savybių. Tai reiškia, kad pats piešiu tikrovę.
Kabalos mokslas sako mums, kad be taško, vadinamo „aš“, visa kita – tai Šviesa, Begalybės Šviesa, kurioje aš būnu. Ši Šviesa turi vieną savybę: davimą ir meilę. Ir šios Šviesos fone matau savo savybes – priešingas jai.
Man atrodo, kad mano išorėje egzistuoja didžiulis pasaulis, kuriame viskas juda, tačiau visa tai projektuoja mano noras, mano egoizmas, įvairios jo savybės, kurios tarsi rentgeno nuotraukoje taip rodo mano vidinį paveikslą.
Ar galiu pakeisti tikrovę? Taip, galiu, bet su sąlyga, kad pasikeisiu pats. O tai jau labai rimta. Kitaip tariant, mano gyvenime yra šeima, darbas, didelis pasaulis, ir nors matau ir jaučiu, kiek aš pats ir viskas aplink mane pagrįsta, vis dėlto mano jėgoms visa tai pakeisti.
Juk jeigu imsiu keistis, tai pakeisiu pasaulį, nes žmogus – tai mažas pasaulis ir viskas yra jo viduje, o išorėje – tik nekintama Begalybės pasaulio Šviesa.
Taigi viskas priklauso nuo žmogaus, mano tikrovės suvokimas priklauso tik nuo manęs, o ne nuo kieno nors kito.

Iš 2010 m. lapkričio 23 d. paskaitos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Manojo ego piešiniai

Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį!

Mūsų pasaulis – tik pradinis atskaitos taškas

Komentarų nėra