Klausimas: Kaip sustiprinti kiekvieno draugo atsakomybę už laidavimą?
Atsakymas: Jeigu Šviesa neveikė manęs pakankamai ir neatvedė prie to, kad imčiau rūpintis draugo būsena, tai argi aš apie jį galvosiu? Niekada!
O jeigu Šviesa mane pažadins, tai staiga to panorėsiu. Arba tokį norą turiu, arba ne. Bet privalau stengtis, kad jis būtų.
Todėl nesigraužiu, kad nemyliu draugų. Aš jų nemyliu, jais nesirūpinu ir apie juos negalvoju todėl, kad su jais neturiu ryšio.
Kad pakeisčiau šią būseną, man būtinas Šviesos poveikis. Ji veiks –galvosiu apie kitus, neveiks – negalvosiu. Turiu tiksliai nustatyti, kur ir kaip galiu sukelti pokyčius.
Dabar tavęs nemyliu, bet ateina Šviesa ir staiga myliu. Kodėl? Nežinau – tai daro Šviesa. Turime tik pažadinti jos veikimą, o visa kita tėra pasekmė. Kiek ji man duos norų, jaudinimosi ir rūpesčio, tiek ir turėsiu.
Todėl svarbiausias rūpestis – pažadinti Šviesą, o tai galima tik bendrai mokantis. Būtent mokydamiesi laukiame šio poveikio, nes kito būdo nėra. Mokydamiesi galvojame kartu, kada gi Šviesa mus pakeis ir sujungs. Tai ir yra ketinimas.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Ką daryti, kad išgirstume?

Kas yra Šviesa?