Pateikti Pirmadienis, gruodžio 20, 2010 dienos įrašai.


Universali gamtos formulė

Kabala

Dauguma žmonių supranta, kad pasaulyje veikia viena jėga – pavadinsime ją, gamtos valdžia. Žmonės tą jėgą įvardija skirtingai: viena jėga, vienas Dievas.
Bet tai nėra kažkokia asmenybė, tai vienas dėsnis, universali visos gamtos formulė, kurią kažkada norėjo išvesti Einšteinas: kad formulė visuose lygiuose apimtų visus likusius dėsnius ir visas kitas formules.
Tokią universalią formulę kabala atskleidė jau labai seniai: vienoje pusėje Šviesa (y), kitoje – noras (x), o per vidurį − funkcija (f), pastaroji juos susieja antiegoistiniu ekranu. Štai ir visa formulė, ir ji itin paprasta!
Mūsų noras „dauginamas“ iš ekrano ir jis prilygsta Šviesai, kurią galime priimti priklausomai nuo to, kiek atitinkame šią formulę. Nėra nieko, išskyrus šiuos tris komponentus!
Tačiau Šviesa – tai konstanta (Const), ji niekad nekinta. Noras kad ir keičiasi visą laiką, bet tai nepriklauso nuo mūsų. Mūsų uždavinys − visą laiką palaikyti ekraną, t. y., pusiausvyrą tarp Šviesos ir noro!
Tai vienintelė gamtoje egzistuojanti formulė. Iš jos galima išvesti visus dėsnius: chemijos, fizikos (negyvajame norų lygmenyje), botanikos ir biologijos (augaliniame lygmenyje), zoologijos ir medicinos (gyvūniniame lygmenyje), psichologijos (žmogaus pojūčių lygmenyje), taip pat „žmogaus“ lygmens dėsnius − aukštesnio lygmens (aukštesniųjų pasaulių) dėsnius .
Visur veikia ta pati, paprasta formulė. Gaila, kad čia nėra Einšteino, jis pagaliau nusiramintų! Nors jis ieškojo teisinga kryptimi, susiedamas šviesą − gyvenimą su mase − noru − materija.

Iš 2010 m. gruodžio 13 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė − savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paprasta dvasinio gyvenimo formulė

Svarbiausia – nesipriešinti

Dvejetainė skaičiavimo sistema: noras ir Šviesa

Komentarų nėra

Išmėgink šiandien būsimąjį pasaulį

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Neįmanoma net įsivaizduoti, kaip gyventume, jei jaustumės, esą vien tik gyvūnai.
Tačiau žmonija turi religiją/tikėjimą, kurie jai padeda šiek tiek pažaboti savąjį egoizmą. Visi šie tikėjimai remiasi viena idėja – apie pomirtinį gyvenimą.
Tačiau kabala moko kitaip. Dabartinė mūsų būsena vadinama „mirtimi”, bet yra kita būsena, kuri vadinama „gyvenimu”!
Klausimas yra toks: kaip gi išeina, kad mano egzistavimas šiame pasaulyje vienkartinis ir po jo nieko nelieka? Tačiau kas gi gali grįžti? Ką tokio turi, ką galima būtų grąžinti? Kūnas mirė ir neteko jėgos, kuri vertė jį judėti, tarsi variklis − veikė ir staiga sustojo…
Kyla klausimas: tai kur dingo ta jėga? Tu galvoji, kad ji grįžo kažkur į viršų, į „savo vietą”? Ne, paprasčiausiai molekulės liovėsi dirbę. Argi jose buvo kažkas dvasiška?
Iš kur staiga jumyse atsiranda tokios fantazijos? Bet juk tai yra tikėjimas, kuriuo gyvena visas pasaulis − bent jau yra kažkokia paguoda, jog ir po mirties kažkas bus.
Tačiau kodėl gi kabalistinėse knygose pasakyta, kad jeigu šiame gyvenime neišsitaisysime, tai vėl grįšime į šį pasaulį ir taip nuolatos persikūnysime? Iš tikro taip ir yra, tik reikia išsiaiškinti, ką tai reiškia!
Tikėjimas kabaloje tai suvokimas, tai reiškia pamatyti ir pajausti dvasinį pasaulį, kaip pasakyta: „Paragaukite ir įsitikinkite, koks nuostabus Kūrėjas”. Aš Jį „ragauju” visais jutimo organais, taip, kad jaučia visas kūnas! Tai ne tikėjimas, tai pats realiausias, koks tik gali būti, pojūtis.

Iš 2010 m. lapkričio 25 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinos sielos beieškant

Kaip atskleisti sielą?

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Komentarų nėra

Svarbiausia – mokėti keistis

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Ar teisinga kas kartą draugams kelti vis aukštesnius reikalavimus?
Atsakymas: Viskas priklauso nuo tavęs paties. Kelti reikalavimų kartelę draugams – tai tas pats, kas kelti reikalavimus Kūrėjui, Šviesai, kuri veikia kli. Gali atsitikti taip, kad jų atsakas tau pasirodys priešingas tam, ko tikėjaisi.
Reikia suprasti, kad gyvename pasaulyje, kuris nuolatos artėja prie Ištaisymo pabaigos. Teisingai „nuskaitydami” duomenis apie jį, pajausime, kad artėjame prie Šviesų ir keisimės tapdami panašiais į jas. Tačiau keisimės ne pagal „linijinį“ principą, o cikliškai, vėl iš naujo pereidami penkias AVAJA pakopas.
Bet drauge nežinau, kaip būtent turėčiau keistis. Todėl nuolat prisimenu, kad Kūrėjas kaskart man duoda vis daugiau. „Geras ir Kuriantis gėrį”, „Nėra nieko kito, tik Jis” − Jis vis aiškiau iškyla priešais mane.
Ir nesvarbu, ką jaučiu. Jeigu kiekvieną akimirką noriu Jį rasti ir matyti savo regėjimo lauke, tada judu teisinga kryptimi.
Galų gale matau, jog visi etapai ir būsenos skirtos tam, kad atskleistų man Kūrėjo davimą, kad Jis mano akyse iš tikrųjų taptų didis. Taip ir atsitiks, jeigu tik mokėsiu keistis.
Štai kodėl Baal Sulamas knygą „Šamati” pradeda straipsniu „Nėra nieko kito, tik Jis”. Taip turime nukreipti, suorientuoti save: Šviesa vis labiau mums atsiveria, ir mes turime rasti aukso vidurį.
Viena vertus, „Nėra nieko, tik Jis”, „Geras ir Kuriantis gėrį”, kita vertus, mano noras, priešingas Jam, o viduryje kuriu savo santykį su Kūrėju, kad užtvirtinčiau savyje šią formulę.
Tokiu atveju nuolatos keičiuosi.
Kaip? Negaliu pakeisti savo noro ir pojūčio. Jie kyla natūraliu būdu, ir aš nemeluoju sau dėl jų. Juk principai „Geras ir Kuriantis gėrį”, „Nėra nieko, tik Jis” taip pat nekinta.
O štai viduryje galiu formuoti savo ketinimą ir kaskart jį keisti, pataisyti jį taip, kad suderinčiau savo norą su Kūrėjo didybe.
Šis „buferis”, „adapteris”, taikdarys tarp dviejų polių vadinamas tikėjimu aukščiau žinojimo. Jo padedamas judu pirmyn.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos, pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešingybių vienybė

Aukštesnioji pakopa neklysta

Komentarų nėra