Jei, auklėdami vaikus, akcentuosime vaikų tarpusavio ryšį ir jų ryšį su suaugusiaisias, o ne kiekvieną vaiką asmeniškai (kas jis ir koks jis) – t.y.,  vystysime žmogaus ryšį su aplinka, tai teisingai vystysis ir jo vidus.
Juk visos vidinės mūsų savybės, polinkiai, genai – neištaisomos ir duotos mums tik santykiams su kitais žmonėmis.
Visa ši sistema buvo sukurta kaip priešingybė šiandieninei – mes buvome susilieję viename bendrame nore taip, kad mūsų nė nebuvo galima atskirti.
Tik po šios sistemos sudužimo mes išsiskaidėme į „aš”, „tu”, „jis”. Todėl mūsų asmeninės savybės nereikalauja jokio ištaisymo – jos paprasčiausiai išnyks sukūrus teisingus tarpusavio ryšius ir mums susivienijus su visais likusiais.
Tik šitas ryšys ir nulemia žmogaus padėtį visuomenėje, kiek teisingai jis darbuojasi bei realizuoja save.

Iš 2010 m. gruodžio 10 d .pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Bambagyslė visam gyvenimui

Švietimo tikslas – auginti žmogų

Vietoj profesinio parengimo – auklėjimas