Pateikti Šeštadienis, gruodžio 25, 2010 dienos įrašai.


Mokymasis šokio ritmu

Dvasinis darbas

Klausimas: Dievinu kongresus, muziką, susitikimus su žmonėmis, o pamokoje mirštu iš nuobodulio. Ką daryti? Kada ateis Šviesa?
Atsakymas: Kiekvienas žmogus turi savo įgimtus polinkius. Vieni negali nusėdėti vietoje, kitiems, atvirkščiai, patinka sėdėti ir mokytis. Vienus traukia fizinė veikla, kitus – abstrakti analizė. Kalbame apie materialią žmogaus prigimtį.
Tačiau pakeliui į dvasinį pasaulį visi įgyja vieną vardiklį. Juk dvasiniame pasaulyje kartu atsiskleidžia jausmas ir protas, veiksmas ir stebėjimas, empatija. Mūsų pasaulyje jie išsklaidyti po įvairius mūsų suvokimo užkampius, o dvasiniame pasaulyje viskas sueina į vieną tašką.
Kada atskleisime dvasinį pasaulį? Tada, kai bendromis pastangomis pritrauksime gražinančią į Šaltinį Šviesą, ir kiekvienas širdyje pajaus, jog yra pasirengęs perduoti save grupei, t. y. Malchut, juk būtent ten turi atverti Kūrėją – bendrą davimo jėgą, ir išmokti Jam duoti.
Jeigu žmoguje išryškėja šis paveikslas, jeigu jis pasiruošęs atsiduoti vienybei ir ten rasti Kūrėją, tai pasieks trokštamo tikslo. Bet ne anksčiau.
O kol kas, kad tai pasiektume, turime kartu įdėti daug pastangų.

Iš 2010 m. gruodžio 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Kaip tapti dvasiniu supermenu?

Dėkokite Kūrėjui!

Komentarų nėra

Auklėjimas, o ne profesinis lavinimas

Auklėjimas, vaikai

Problema ne ta, kad mes laužome žmogaus charakterį ir kažką gadiname šiame pasaulyje. Šitaip mes iš visuotino ištaisymo išrauname tam tikras dalis, be kurių bendra sistema jau nebus tobula.
Dvasiniame lygmenyje viskas turi būti tobula! O jeigu visoje milžiniškoje sistemoje trūksta kokios nors mažos ląstelės – sistema netobula! Ji numato totalų įsijungimą vienas į kitą – kiekvieno ir į visus. Kiekvienas įsijungia į visus ir yra sudarytas iš visų. Vadinasi, jei nors vienas neištaisytas – tai nėra nė vienos ištaisytos sielos! Jeigu viena siela sugadinta, tai šią ydą jaučia visos kitos sielos ir visa sistema bendrai.
Kiekviena yda akumuliatyvi, kadangi, likusi vienoje sieloje, ji dauginasi, plinta visose kitose sielose, ir veikia kiekvieną, daug kartų padaugėdama dėl jų įsijungimo viena į kitą. Todėl kabalistai, gindami asmens laisvę, neieško gražių žmogiškų santykių, o remiasi kūrinijos sandara, matydami ją nuo pradžios iki pat galo. Todėl jie sako, kad negalima daryti to, ką norime šiandien, reikia remtis tik tikra forma – galutine ištaisyta būsena (Gmar tikun).
Jei mums svarbu pasiekti galutinį ištaisymą, tai šiandien mums reikia kiek įmanoma rūpintis kiekvienu, laikant jo asmenines savybes bendru turtu. Reikia tik padėti vienas kitam susijungti su visais kitais – tokie santykiai turi būti visuomenėje. Kiekvienam reikia suteikti galimybę vystytis, stiprinant ryšius su kitais, o ne asmeniškai jį vystyti, siekiant visokių egoistinių pasiekimų, kuo užsiima šiuolaikinė mokykla, ne auklėjanti žmogų, o suteikianti jam „profesinį lavinimą“.
Mokykla turi užsiimti būtent žmogaus auklėjimu visuomenėje! Dėl to visi jo prigimtiniai polinkiai išsivystys jame teisingai – juk jie duoti žmogui tik jo ryšiui su kitais: visi jo genai, hormonai, įgimtos savybės. Visa tai nukreipta tik visuomenės ir susivienijimo kryptimi, kitaip mes jų iš viso nepastebėtume. Mes matome jas tik dėl to, kad sudužome. T. y. kiekvieno asmeninės savybės – tai bendros sielos sudužimo pasekmė ir gali būti ištaisytos tik susivienijimu.
Iš tikro žmogui nėra ką daugiau veikti šiame pasaulyje – tik vienytis su kitais. Tuo jis pačiu optimaliausiu būdu galės išvystyti visas individualias savo savybes bei prigimtinius polinkius. Tai garantuoja geriausiai subalansuotą tiek proto, tiek jausmų suklestėjimą. Be to, vienydamasis su kitais, jis perima iš jų visas įmanomas papildomas savybes, įspūdžius, pojūčius – viską, ko jam reikia. Jį maitins visi, visa ši sistema ir taip teisingai, kad pats galėtų harmoningai, idealia forma vystytis.

Iš 2010 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Svarbiausias mūsų koziris

Mokyti remiantis tiesa

Komentarų nėra

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Kabala, Realybės suvokimas

Klausimas: Kaip gi mums pasiekti tokį atskleidimą, kad dvasinį pasaulį matytume taip pat realiai, kaip šį?
Atsakymas: Aš nežinau, ar dabar tikrovė, ar ne – gal aš sapnuoju ir niekaip negaliu pabusti?
Man atrodo, kad dabar esu kažkokioje realybėje, bet iš kur aš galiu žinoti – galbūt kitos realybės atžvilgiu tai tik sapnas? Galbūt ten manęs laukia toks pabudimo lygmuo, kuriame visa praeitis pasirodys kaip sapnas? Juk mano dabartinėje tikrovėje taip pat yra tokių periodų, kai aš atsijungiu nuo jos ir einu miegoti. Iš kur aš galiu žinoti, galbūt ir dabar sapnuoju? Vadinasi, man reikia išsiaiškinti, kaip pereiti iš vienos būsenos į kitą ir įgyti naują sąmonę. Tam kabalistai mums duoda priemonių. O kol neįgysi šios naujos sąmonės, liksi sapne ir net nesužinosi, jog galima pabusti ir pradėti gyventi!
Visi suprantame, kas yra sapnas: miegojau, pabudau ir esu žvalus. Lygiai taip pat mes egzistuojame kito, dvasinio pasaulio atžvilgiu. Yra daugybė tokių būsenų – viena virš kitos. Kabala duoda mums priemonę kilti kas kartą iš vienos būsenos į kitą. Jeigu išgyvendamas dabartinę būseną teisingai panaudosi tau duotas priemones, galėsi pakilti į būseną, kuri dabartinės būsenos atžvilgiu vadinasi „gyvenimu“, o ši vadinsis „sapnu“. Kaip pasakyta: „Buvome tarytum sapne“.

Iš 2010 m. lapkričio 25 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinis herojus

Dvigubas gyvenimas

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Komentarų nėra