Pateikti Sekmadienis, gruodžio 26, 2010 dienos įrašai.


Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Klausimas: Kodėl mums taip sunku prašyti ištaisymo sau, jei žinome, kad viskas nuo to priklauso? Atrodytų, kad žmogui prašyti yra taip natūralu.
Atsakymas: Taip, prašyti – natūralu, tačiau šiuo atveju turime tiksliai išsiaiškinti, ko būtent turime prašyti, kas ir kaip turėtų mums duoti atsakymą? Prašymas – tai ne šiaip šauksmas, o jeigu tai žodžiai, tai jie gimę širdyje, o ne perskaityti knygoje.
Jei žmogui blogai, tai jis neieškos gražių žodžių. Mūsų problema ta, kad šis prašymas nekyla iš mūsų širdies gelmių.
Tik aplinka gali mums įteigti tokį prašymą. Jeigu aplinka panorės − tu paprašysi. Kodėl gi mums atrodo, kad mes visi to taip trokštame ir stengiamės daryti įtaką vieni kitiems, tačiau kažkodėl neišeina?! Svarbiausia, ko mums trūksta – tai gilesnio, tikresnio noro. Reikia išsiaiškinti: kas man svarbu, o kas yra antraeiliai dalykai, kad liaučiausi painiojęsis tarp materialių ir dvasinių norų.
Reikia išmokti žiūrėti į materialius ir dvasinius dalykus dviem visiškai nesusikertančiais žvilgsniais, nesujungiant jų kartu! Šis pasaulis egoistinis, ir kol kas esu priverstas jame gyventi. O štai davimo pasaulis – jame noriu pradėti egzistuoti. Tai nusako mano prašymą.
Kol kas nemokame atskirti vieno nuo kito, nors po paskutiniojo kongreso čia matyti didelis postūmis.

Iš 2010 m. gruodžio 16 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė − savo šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

Parengiamojo etapo maistas: beskonis, tačiau kaloringas

Žingsnis po žingsnio

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Komentarų nėra

Ant naujojo pasaulio slenksčio

Dvasinis darbas

Klausimas: Kodėl Kūrėjas mus baudžia anksčiau, nei mes pradedame ką nors suprasti? Nejaugi taip elgiamasi su neprotingu vaiku?
Atsakymas: Negalima vystytis kitaip. Kodėl jūsų neglumina, kad vaikas taip lėtai auga, sukeldamas tiek daug problemų ir prisimušdamas tiek mėlynių? Tai vienintelis būdas išsiaiškinti savo kelim/norus.
Visą gyvenimą mus lydi skausmas ir išgyvenimai – tai ir vadinama aiškinimusi, nieko nepadarysi.
O kai, pagaliau, pasiekiame dvasinį vystimąsi, ateiname į grupę ir norime joje atskleisti dvasinį pasaulį, Kūrėją, pažiūrėkite, kiek iš pradžių būna painiavos: mes tempiame iš paskos visus anksčiau įgytus religinius mitus ir stereotipus apie dvasingumą ir išvis nesuprantame, kas tai yra.
Kam viso to reikėjo? Nejaugi nebuvo galima duoti tikslų žemėlapį su maršrutu, kad judėtume užtikrintai ir ramiai?
Tačiau mes nesuprantame aukštesniosios programos: kiekvienas žingsnis, kuriame kaskart suklumpi – vieta aiškintis. Tu kaskart susipainioji ir sukiesi aplink tą pačią vietą, lyg grįždamas prie to paties, tačiau tai – ne vienas ir tas pats, kaskart tai – nauji aiškinimaisi.
O žmonija išvis klaidžioja tamsoje, supainiota visokiais tikėjimais ir prietarais. Kiek dar laiko prireiks jai išvesti iš šios painiavos! Bet nieko negalima padaryti, toks vystymosi kelias.
Tačiau dabar, artimiausiais metais, prasidės labai dideli ir greiti pokyčiai. Manome, kad pasaulis vystysis tais pačiais tempais, kaip ir anksčiau, tačiau neįvertiname globalizacijos. Dabar veikia ne atskiri, menki įstatymai kiekvienai iš „70 tautų“, o vienas bendras Įstatymas visiems. Atsiskleidžia nauja valdymo sistema.
Pasaulis tampa globalus – jis jungiasi šiuo vieninteliu įstatymu, šia jėga, ir jo laukia dideli pasikeitimai. Mes žengsime į priekį didžiuliais žingsniais.

Iš 2010 m. gruodžio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė, savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam save bausti

Tempkite mane už rankos į laimę!

Susenę vaikai

Komentarų nėra