Klausimas: Kodėl mums taip sunku prašyti ištaisymo sau, jei žinome, kad viskas nuo to priklauso? Atrodytų, kad žmogui prašyti yra taip natūralu.
Atsakymas: Taip, prašyti – natūralu, tačiau šiuo atveju turime tiksliai išsiaiškinti, ko būtent turime prašyti, kas ir kaip turėtų mums duoti atsakymą? Prašymas – tai ne šiaip šauksmas, o jeigu tai žodžiai, tai jie gimę širdyje, o ne perskaityti knygoje.
Jei žmogui blogai, tai jis neieškos gražių žodžių. Mūsų problema ta, kad šis prašymas nekyla iš mūsų širdies gelmių.
Tik aplinka gali mums įteigti tokį prašymą. Jeigu aplinka panorės − tu paprašysi. Kodėl gi mums atrodo, kad mes visi to taip trokštame ir stengiamės daryti įtaką vieni kitiems, tačiau kažkodėl neišeina?! Svarbiausia, ko mums trūksta – tai gilesnio, tikresnio noro. Reikia išsiaiškinti: kas man svarbu, o kas yra antraeiliai dalykai, kad liaučiausi painiojęsis tarp materialių ir dvasinių norų.
Reikia išmokti žiūrėti į materialius ir dvasinius dalykus dviem visiškai nesusikertančiais žvilgsniais, nesujungiant jų kartu! Šis pasaulis egoistinis, ir kol kas esu priverstas jame gyventi. O štai davimo pasaulis – jame noriu pradėti egzistuoti. Tai nusako mano prašymą.
Kol kas nemokame atskirti vieno nuo kito, nors po paskutiniojo kongreso čia matyti didelis postūmis.

Iš 2010 m. gruodžio 16 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė − savo šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

Parengiamojo etapo maistas: beskonis, tačiau kaloringas

Žingsnis po žingsnio

Aš prašau – Kūrėjas vykdo