Pateikti Pirmadienis, gruodžio 27, 2010 dienos įrašai.


Mokinio kelias iki meistro

Dvasinis darbas, Kabala

Klausimas: Kaip aš, studijuodamas kabalą, galiu būti tikras, kad nefilosofuoju apie sąvokas, kurių dar realiai nepažinau: meilę, laidavimą, susivienijimą, davimą?
Atsakymas: Jeigu žmogus studijuoja kabalą iš originalių pirminių šaltinių, gauna teisingas instrukcijas ir laikosi mokytojo, tikro kabalisto, nurodymų, tai negali būti, kad jis vietoje to, kad ištirtų save Gražinančioje į šaltinį Šviesoje, pradėtų fantazuoti. Jis jau ugdosi teisingą metodą, jis žino, kad tik tame yra gyvenimas. Jis mokosi tam, kad įgytų davimo norus, tuo pritraukdamas sau Šviesą. Nors dar ir neužsiima tikru dvasinio pasaulio tyrimu – dirba su grupe, kaip laboratorijoje.
Šioje laboratorijoje atskleisi, koks esi egoistas. Kita vertus, pritrauksi sau Šviesą, kuri tau pradės šviesti iš toli – ir šios baltos šviesos fone pamatysi savo savybes. Nuo to tu pradėsi kentėti, norėdamas tapti panašus į Šviesą ir matydamas, kad neturi tam jėgų. Ši įtampa – tarp geidžiamo ir tikrovės esantis skirtumas – tave pradės sprogdinti, ir tu imsi melsti Kūrėjo pagalbos. Tada iš viršaus gausi davimo savybę! Nuo to momento, kai tavyje atsiranda davimo savybė, tampi kabalistu ir pradedi tirti dvasinį pasaulį. Tu jau gali truputėlį paragauti, kuo viena nuo kitos skiriasi davimo jėga ir gavimo jėgos. Tampi mokslininku tyrinėtoju, tiriančiu save ir Kūrėją, kas yra vienas ir tas pats! Juk jūs dabar turite bendrą dalį, kuri tau prieinama. Tokiu būdu įgyji galimybę ištirti dvasinį pasaulį, „žmogiškąją“ pakopą.

Iš 2010 m. gruodžio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Kaip sušvisti meile

Tempkite mane už rankos į laimę!

Komentarų nėra

Įtrauktas į dvasinį sūkurį

Dvasinis darbas, Grupė

Draugų susivienijimas – tai vieta, kurioje aš atskleidžiu dvasinį pasaulį. Tą akimirką, kai man pavyks sujungti visų mūsų norus, šiame susivienijimo taške atskleisiu įėjimą į aukštesnįjį pasaulį.
Įėjimas netikėtai atsivers, ir už jo aš atrasiu naują dvasinę erdvę/norą.
Suprantama, aplink šį įėjimo tašką yra daugybė kliūčių. Bet tai ne kliūtys – jos kaip tik stengiasi mane teisingai nukreipti į dvasinį pasaulį, todėl tarytum kaišioja man kojas iš visų pusių.
Jei aš nepulsiu į neviltį ir suvoksiu, kad šios kliūtys veikia kaip „pagalba prieš mane“, pereisiu kiaurai per jas visas ir įžengsiu į dvasinį pasaulį – įėjimas būtent čia ir atsivers.
Kol kas šis kelias mums atrodo sunkus ir neįveikiamas – bet jis staiga atsivers  ir mes nuskriesime tiesiai ten! Mums nereiks spaustis ir veržtis – jis kaip koks sūkurys tiesiog įtrauks mus į save.

Iš 2010 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš turiu grupę?

Grupė – tai mano šešėlis

Nepraleisk savo šanso…

 

Komentarų nėra