Mes esame Šviesos vandenyne ir mums reikia tik kli (indas, instrumentas), kad ją atskleistume. Tai tarsi kosminė erdvė, kuri mums atrodo visiškai tamsi.
Aš išeinu į atvirą kosmosą ir jau niekas nebeužtveria man saulės. Kodėl gi nejaučiu šviesos, kodėl viskas aplinkui juoda?
Todėl, kad šviesai nėra į kur atsimušti, ji nesusiduria su jokia kliūtimi. Reikia kažko, kas atsistotų priešais ją – ir tada mes ją pajausime. Pastatyk šalia savęs kosmose pertvarą – šviesa su ja susidurs, ir tu staiga pamatysi, kad ji yra!
Pašalinsi pertvarą – vėl nėra šviesos… Nes pačios šviesos niekaip nejaučiame, netgi materialios šviesos! Jeigu ne aplink žemę esanti atmosfera su visomis jos oro dalelėmis, nematytume šviesos, mus suptų tamsa – kaip mėnulyje, juk nėra kam sustabdyti fotonų, šviesos dalelių.
Todėl viena, ko mums reikia – tai kli Šviesai atskleisti. Ir pirmiausia, jis turi būti priešingas Šviesai, kitaip tariant, turi būti noras gauti, jei jau Šviesos prigimtis davimo noras. Tačiau be viso to jis turi atitikti Šviesą pagal veikimo prigimtį – t. y. turi būti „dėl davimo“.
Kai mūsų noras patirti malonumą įgyja ketinimą „dėl davimo“, jis taps indu Šviesai atskleisti.

Iš 2010 m. lapkričio 24 d. pamokos pagal knygą „Beit Šaar ha Kavanot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – nesipriešinti

Kaip pajusti supančią Šviesą?

Kaip rasti Šviesą?

Šiais laikais daugelis save vadina kabalistais, kabalos vardu platindami viską, kas šauna į galvą. Iš kur jie semia savo žinias − neaišku, nes pas nieką nesimokė.
Kabalos mokslo pačiam suvokti neįmanoma: nuo Adomo prasideda grandinė kabalistų, kurie kiekvienoje kartoje perduoda aukščiausios jėgos suvokimo metodiką savo mokiniams.
Todėl žmogus negali šiaip sau pareikšti, kad jam atėjo nušvitimas, ir jis tapo kabalistu – taip nebūna.
Norint tapti kabalistu reikia turėti labai gilų ir glaudų ryšį su mokytoju, tiksliai sekti jo patarimus mokantis „iš lūpų į lūpas” (pė el pė). Toks mokymasis iš pagrindų skiriasi nuo įprastinės žinių perdavimo formos. Jis pagrįstas bendrų su Mokytoju dvasinių indų/kėlim sukūrimu.
Jeigu darai viską, kad būtum susiliejęs su mokytoju, tai laikui bėgant, tai, ką turi jis, perteka tau. Tai nepriklauso nuo žinių ar kažkokių ypatingų požymių, tai priklauso tik nuo susijungimo su Mokytoju laipsnio.
Tačiau šis kelias tik vienetams (ypatingoms asmenybėms „jachidėj sgula”). O mūsų kartoje visi turi pažinti Kūrėją ir atverti aukštesnįjį pasaulį – kiekvienas atskirai ir visa žmonija kartu. Bet visi negali būti taip glaudžiai susiję su mokytoju.
Todėl nūnai būdas kitoks: mokytojas – kabalistas, gavęs dvasinį atskleidimą iš savo mokytojo, žinomo kabalisto, – moko visus norinčiuosius. Kiek kiekvienas gali išgirsti, kad reikia priartėti, susijungti ir susilieti su mokytoju, suprasdamas jį ir sutikdamas su juo, tiek jis juda pirmyn.
Šis mokslas nepaveldimas, neįgyjamas protu, o tiesiog įsilieja į mokinį dėl vidinio ryšio su mokytoju.
Mūsų karta pirmoji vystosi tokiu keliu. Vieni mokiniai arčiau, kiti toliau mokytojo, tačiau palaipsniui visi juda pirmyn.
Kaip atpažinti kabalistą? Kabalistas moko, kaip atskleisti Kūrėją, remdamasis pirminiais šaltiniais, gautais iš savo mokytojo. Jis aiškina, kaip išvystyti norus/kėlim, kuriuose atsiskleidžia Kūrėjas, juk kabala – tai Kūrėjo atskleidimo žmogui šiame pasaulyje metodika.

Iš 2010 m. gruodžio 1 d. programos „Kabala pradedantiesiems”

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Video klipas rusų k.