Pateikti Trečiadienis, gruodžio 29, 2010 dienos įrašai.


Kokia įkvėpimo formulė?

Kabala, Kabala ir kiti mokslai

Bet kurią kūrybos rūšį – tapybą, muziką, šokius – visus šiuos saviraiškos būdus taip pat galime vadinti mokslu, nes jie kyla iš to paties egoizmo, noro mėgautis.
Lygiai taip, kaip aš tyrinėju šį pasaulį – t.y., tiriu savo egoistines savybes Šviesos atžvilgiu, lygiai taip pat ir šokyje, tapyboje ar muzikoje tyrinėju savo asmenines apraiškas baltos Šviesos fone.
Ir viena, ir kita atspindi egzistuojančius dėsningumus. Tik kūryboje tyrinėju savo specifines, individualias savybes. O įprastame moksle tiriu savo norą mūsų bendros egoistinės prigimties lygmenyje. Todėl aptinkame vienodus reiškinius ir vadiname tai mokslu.
Kas, pavyzdžiui, yra fizika? Tai tyrimas, kaip aš matau savo asmeninę gamtą baltos Šviesos fone. Mes visi gauname tokius pačius rezultatus, kuriuos vadiname faktais, nes tiriame tokiame lygmenyje (negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos), kur visi turime vienodas savybes.
Tačiau yra daug aukštesnis egoistinės gamtos lygmuo, „kalbantis/žmogus“, kuris mumyse nevienodas, kadangi kiekvienas iš mūsų turi savo dvasinę šaknį ir savo pasirinkimą/valios laisvę. Todėl, kai panaudodami ją, šokame ar dainuojame, piešiame, grojame muzikiniais instrumentais, – rezultatas būna labai individualus. Nepaisant to, viskas kyla iš to paties noro mėgautis.
Kabala suteikia vieningą požiūrį į visą tikrovę. Mums tik atrodo, kad griežti mokslo dėsniai ir laisva kūryba yra visiškai skirtingi dalykai. Tačiau ir viena, ir kita – mūsų egoistinio noro kūriniai. Tik jei mes visi ką nors darome vienodai, manome, kad tai pastovi forma, egzistuojanti gamtoje, paskelbiame dėsniu ir taip kuriame savo mokslą.
Jei kursime muziką, vienas sukurs vieną melodiją, antras – kitą, trečias – trečią, tūkstančius įvairių melodijų, todėl sakome, kad tai ne mokslas, juk kiekvienas daro tai, kaip jam norisi.
„Žmogiškajame“ lygmenyje jau nebeatsekame griežtų dėsningumų – šiam lygmeniui priklauso psichologija ir visos kūrybos rūšys: tapyba, muzika, šokiai. Tačiau tai taip pat  „mokslas“ – t.y., mano norų formų apraiškos baltos Šviesos fone, kuriuos galima matyti ir tyrinėti. Bet tik praktiškai.
Tiktai kol kas žmogiškajame lygmenyje nesugebame įžvelgti šių dėsningumų. Kai su Kabalos mokslu savyje išvystysime šį žmogiškąjį sluoksnį, galėsime ištyrinėti jį moksliškai ir tiksliai. Ir suprasime, kodėl mes taip piešiame, šokame, dainuojame, suprasime, iš kur tai kyla. Tada tai pavirs tiksliu mokslu, tyrinėjančiu mūsų norų apraiškas baltos Šviesos fone.

Iš 2010 m. gruodžio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė muzika

Kuo grindžiamas kabalos mokslas

Komentarų nėra

Nuo priešybės į tobulumą

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Nukva (Malchut, moteriškoji dalis) sukurta iš noro gauti malonumą. Zeir Anpin (ZA, vyriškoji dalis) – iš noro duoti. Zeir Anpin – tai Kūrėjas (Kadoš Bar Chu). Jis neturi noro mėgautis, turi tik norą duoti ir mylėti.
Nukvą sudaro vien noras mėgautis, todėl ji gali prilygti vyriškajai daliai tik įveikdama ir slopindama savo įgimtą egoistinį norą, apribodama ir ištaisydama jį. Taip ji tampa panaši į ZA, susilieja su juo.
Todėl visas Nukvos darbas siekiant susilieti su ZA − tai imti iš jo pavyzdį ir būti jam Nukva, moteriškąja dalimi, o ne tapti tokia, kaip jis. Tapti panašiai į jį, Nukvai reiškia būti priešingai jam, būti „pagalba prieš”.
Tai tarsi dvi išgaubtais kontūrais besiliečiančios formos: kiek viena kažkurioje vietoje išgaubta, tiek kita įlinkusi. Kiekviena papildo kitą visu jų lietimosi paviršiumi – ar „išgaubimu”, ar „įlinkiu”, jo nebuvimu ar trūkumu.
Todėl Nukva privalo likti „pagalba prieš”, tik jos darbas „prieš” – tai darbas, idant jie abu pasiektų tikslą. Kuo daugiau jie kartu dirba, tuo labiau išryškėja jų tarpusavio santykiai, bendras tikslas, kiekvieno jų priešinga kitam savybė.
Jų darbo tikslas − papildyti vienas kitą. Ir tik trečiame – Kūrėjuje, Binoje, kur jie pakyla, tarpusavyje susijungdami į ZON (tik tam, kad pakiltų į Biną) − tenai jie randa tobulumą. Juk tobulumas įmanomas tik tuo atveju, jeigu jie tarpusavyje susijungę užmezga ryšį su Bina.
Čia slypi labai subtilus, visą ką pagrindžiantis momentas, susijęs su Kūrėjo ir kūrinio prigimtimis. Kūriniui „tapti panašiu į Kūrėją“ reiškia papildyti save, kad pasiektų Aukštesnįjį, o ne imti iš Jo pavyzdį ir tapti tiksliai tokiu, kaip Jis. Aš panašus į Jį davimu, tačiau tai aš panašus į Jį – savo savybėmis, savo prigimtimi.
Todėl kūrinys lieka „pagalba prieš”, ir būtent dėl to pasiekiamas tobulumas, išlaikoma kiekvieno nepriklausomybė, ypatingas statusas ir abu verti pagarbos. Kūrinys neištirpsta ir nepradingsta Kūrėjuje, o papildo Jį savo priešingumu, ir būtent kūrinio pastangomis atsiveria Kūrėjas.
Kūrėjas savo „įlinkiu”, kažkokios savybės nebuvimu, suteikia kūriniui galimybę išreikšti save ir papildyti Jį savo „išgaubimu” – būtent turint šią savybę (lyg šakutės lizdas ir kištukas) ir atvirkščiai. Taip jie kartu dirba.
Taip papildydami vienas kitą jie pasiekia tobulumą. Vienas negali apsieiti be kito. Kūrėjui reikalingas kūrinys, o kūriniui reikalingas Kūrėjas. Ir tik tarpusavyje papildydami kits kitą, viduryje tarp jų, jie pasiekia tobulumą.

Iš 2010 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Aukštesniųjų pasaulių sistema

Kūrėjas girdi moters norą

Komentarų nėra