Klausimas: Kas yra tikroji meilė ir kaip ji iš viso įmanoma?
Mes esame taip ypatingai, taip sudėtingai sudaryti, kad nepamilsime nei vyro, nei žmonos, nei tėvų, nei vaikų, nei aplinkinių, nei žmonijos, nei Kūrėjo − jeigu visa tai nesusijungs draugėn!
Mes vystomės taip, kad mūsų prigimtis neleis mums mylėti tik ką nors vieną konkrečiai. Žmogui atrodo, jog jis mylįs savo vaikus, žmoną, gal dar kokius nors draugus − bet galiausiai jam niekur nesiseka. Jis mato, kad jo meilėje nuolatos kas nors lūžta, griūna, ir jis atsimuša į sienas, nors ir turi norą mylėti. Bet kodėl?!
Ir kabalos mokslas atskleidžia mums šią paslaptį − meilė gali būti tik visiškai absoliuti ir bendra! Jeigu nemyli visų, tau neleis mylėti kieno nors konkrečiai.
Tai reiškia mylėti visa, kas tik yra: Kūrėją, žmoniją, pasaulį, artimus ir tolimus žmones kaip vieną visumą − tik taip galima pasiekti meilę. Antraip, ji negalima. Apgailestauju jums tai sakydamas, bet yra kaip yra.
Be to, mes galvojame, kad meilė − tai kažkas tokio pakylėto, plevenančio debesyse. O iš tiesų, meilė tai gyvūnas, tai labai paprastas dalykas − „kūno ir kūno” sąjunga. Tačiau norėdami išauginti šį gyvūną, gyvenantį tarp mūsų ir vadinamą „meile”, turime šerti jį  „tarpusavyje nusileisdami”.
Nusileidžiu tau ir taip pašeriu mūsų meilę, ji storėja. Po to tu man nusileidi ir taip mūsų meilė auga. Kadangi mes visi egoistai − tai šitai yra vienintelis veiksmas, galintis padėti mums išauginti meilę.
Reikia mokytis nusileisti! Tėra du meilės principai: pirmasis − grįsti meilę nusileidžiant kitam, o antrasis − ji gali būti tiktai visuotinė, ir tada realizuosis ir kiekviena atskira meilė…

Iš 2010 m. gruodžio 22 d. pokalbio su Arkadijumi Duchinu

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė iš aukštesnio išskaičiavimo

Ką mums suteikia meilė artimui?

Vyras ir žmona: kur Kūrėjas tarp jų?

Iš tikrųjų ne tiek grupė turi daryti tau poveikį, kiek tu pats turi įsijungti į ją.
Kalbėdami apie tai, kad grupė turi daryti įtaką žmogui, mes norime pažadinti kiekvieną duoti grupei.
Atsakomasis grupės poveikis gali būti stiprus arba silpnas, tačiau tai neatsilieps žmogui.
Juk mes esame susiję, sąveikaujame su vidine, o ne su išorine grupe. Išorinis bičiulių elgesys vaidina ne tokį esminį vaidmenį.
Čia viskas priklauso nuo to, kiek aš įsijungiu į juos, kiek stengiuosi pajausti jų vidinį siekį, kuris nepriklauso nei nuo manęs, nei nuo jų, − tai dvasinė realija, vienybė tarp mūsų ant Begalybės laiptelio.
O todėl grupė veikia tave tiek, kiek įsijungi į ją ir trokšti būti jos veikiamas, gauti jos davimo savybę.

Iš 2010 m. gruodžio 27 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Brangiai kainuojanti moneta

Grupė – tai mano šešėlis

Susisiekiančiųjų indų dėsnis

Šiame pasaulyje žmogus nežino, kas su juo atsitiks po akimirkos.
Jis nesupranta, kodėl su juo nutiko tai, kas buvo vakar, ir iš kur dabar jam ateina norai ir mintys – jis jaučia, esąs valdomas nenuspėjamų jėgų, tarsi būtų pakibęs ore savo praeities, dabarties ir ateities atžvilgiu.
Jis bando rasti kokią nors atramą, mėgindamas loginiu mąstymu ir prielaidomis paaiškinti pasaulio tvarką.
Visa tai auga ir pateikia mums vis daugiau klausimų apie gyvenimą… ir apie tai, kas mūsų laukia po mirties.
Ir kuo daugiau jėgų gauname vystydami techniką ir priešindamiesi gamtai, tuo galingiau gamta veikia mūsų atžvilgiu, dar labiau versdama aiškintis atsakymus apie tai, kaip esame valdomi ir kokia mūsų gyvenimo prasmė. Todėl jaučiamės lyg būtume tuščioje erdvėje.
Žmogui, gyvenusiam urvuose ir medžiojusiam mamutus, atrodė, kad apie savo gyvenimą jis viską žinąs. Jis kur kas geriau nei mes jautė ir suprato pasaulį.
O mūsų netenkina nė viena egzistuojanti teorija, mums būtinas konkretus atsakymas, juk net savo kasdienio gyvenimo nepajėgiame teisingai organizuoti. Mums gyvenime kyla tiek daug klausimų, kad neįstengiame su jais susidoroti.
Matematikoje norint išsiaiškinti vieną nežinomąjį užtenka vienos lygties. Dviem nežinomiesiems reikalinga dviejų lygčių sistema. O mes turime daugybę nežinomųjų, o duomenų ar faktų, iš kurių galėtume sudaryti formulę, vis mažiau.
Ankstesni filosofiniai ar religiniai paaiškinimai mūsų netenkina, negalime jais pasikliauti. Mes reikalaujame faktų ir įrodymų, t. y., norime suvokti.
Jeigu žinotume, kad neturime jokios valios laisvės, tai sukurtume visiškai kitokią visuomenę su visiškai kitokiais santykiais, kitokią nuobaudų ir teisingumo sistemą.
Kitaip tariant, problema, kurią siūlo spręsti kabala ne teorinė, o labai praktiška − nustatyti, kur ir kaip galime veikti bei realizuoti šią galimybę.

Iš 2010 m. lapkričio 28 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Kūnas ir siela“