Video klipas rusų k.

Klausimas: Kaip aš, studijuodamas kabalą, galiu būti tikras, kad nefilosofuoju apie sąvokas, kurių dar realiai nepažinau: meilę, laidavimą, susivienijimą, davimą?
Atsakymas: Jeigu žmogus studijuoja kabalą iš originalių pirminių šaltinių, gauna teisingas instrukcijas ir laikosi mokytojo, tikro kabalisto, nurodymų, tai negali būti, kad jis vietoje to, kad ištirtų save Gražinančioje į šaltinį Šviesoje, pradėtų fantazuoti. Jis jau ugdosi teisingą metodą, jis žino, kad tik tame yra gyvenimas. Jis mokosi tam, kad įgytų davimo norus, tuo pritraukdamas sau Šviesą. Nors dar ir neužsiima tikru dvasinio pasaulio tyrimu – dirba su grupe, kaip laboratorijoje.
Šioje laboratorijoje atskleisi, koks esi egoistas. Kita vertus, pritrauksi sau Šviesą, kuri tau pradės šviesti iš toli – ir šios baltos šviesos fone pamatysi savo savybes. Nuo to tu pradėsi kentėti, norėdamas tapti panašus į Šviesą ir matydamas, kad neturi tam jėgų. Ši įtampa – tarp geidžiamo ir tikrovės esantis skirtumas – tave pradės sprogdinti, ir tu imsi melsti Kūrėjo pagalbos. Tada iš viršaus gausi davimo savybę! Nuo to momento, kai tavyje atsiranda davimo savybė, tampi kabalistu ir pradedi tirti dvasinį pasaulį. Tu jau gali truputėlį paragauti, kuo viena nuo kitos skiriasi davimo jėga ir gavimo jėgos. Tampi mokslininku tyrinėtoju, tiriančiu save ir Kūrėją, kas yra vienas ir tas pats! Juk jūs dabar turite bendrą dalį, kuri tau prieinama. Tokiu būdu įgyji galimybę ištirti dvasinį pasaulį, „žmogiškąją“ pakopą.

Iš 2010 m. gruodžio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Kaip sušvisti meile

Tempkite mane už rankos į laimę!

Draugų susivienijimas – tai vieta, kurioje aš atskleidžiu dvasinį pasaulį. Tą akimirką, kai man pavyks sujungti visų mūsų norus, šiame susivienijimo taške atskleisiu įėjimą į aukštesnįjį pasaulį.
Įėjimas netikėtai atsivers, ir už jo aš atrasiu naują dvasinę erdvę/norą.
Suprantama, aplink šį įėjimo tašką yra daugybė kliūčių. Bet tai ne kliūtys – jos kaip tik stengiasi mane teisingai nukreipti į dvasinį pasaulį, todėl tarytum kaišioja man kojas iš visų pusių.
Jei aš nepulsiu į neviltį ir suvoksiu, kad šios kliūtys veikia kaip „pagalba prieš mane“, pereisiu kiaurai per jas visas ir įžengsiu į dvasinį pasaulį – įėjimas būtent čia ir atsivers.
Kol kas šis kelias mums atrodo sunkus ir neįveikiamas – bet jis staiga atsivers  ir mes nuskriesime tiesiai ten! Mums nereiks spaustis ir veržtis – jis kaip koks sūkurys tiesiog įtrauks mus į save.

Iš 2010 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš turiu grupę?

Grupė – tai mano šešėlis

Nepraleisk savo šanso…

Klausimas: Kodėl mums taip sunku prašyti ištaisymo sau, jei žinome, kad viskas nuo to priklauso? Atrodytų, kad žmogui prašyti yra taip natūralu.
Atsakymas: Taip, prašyti – natūralu, tačiau šiuo atveju turime tiksliai išsiaiškinti, ko būtent turime prašyti, kas ir kaip turėtų mums duoti atsakymą? Prašymas – tai ne šiaip šauksmas, o jeigu tai žodžiai, tai jie gimę širdyje, o ne perskaityti knygoje.
Jei žmogui blogai, tai jis neieškos gražių žodžių. Mūsų problema ta, kad šis prašymas nekyla iš mūsų širdies gelmių.
Tik aplinka gali mums įteigti tokį prašymą. Jeigu aplinka panorės − tu paprašysi. Kodėl gi mums atrodo, kad mes visi to taip trokštame ir stengiamės daryti įtaką vieni kitiems, tačiau kažkodėl neišeina?! Svarbiausia, ko mums trūksta – tai gilesnio, tikresnio noro. Reikia išsiaiškinti: kas man svarbu, o kas yra antraeiliai dalykai, kad liaučiausi painiojęsis tarp materialių ir dvasinių norų.
Reikia išmokti žiūrėti į materialius ir dvasinius dalykus dviem visiškai nesusikertančiais žvilgsniais, nesujungiant jų kartu! Šis pasaulis egoistinis, ir kol kas esu priverstas jame gyventi. O štai davimo pasaulis – jame noriu pradėti egzistuoti. Tai nusako mano prašymą.
Kol kas nemokame atskirti vieno nuo kito, nors po paskutiniojo kongreso čia matyti didelis postūmis.

Iš 2010 m. gruodžio 16 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė − savo šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

Parengiamojo etapo maistas: beskonis, tačiau kaloringas

Žingsnis po žingsnio

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Klausimas: Kodėl Kūrėjas mus baudžia anksčiau, nei mes pradedame ką nors suprasti? Nejaugi taip elgiamasi su neprotingu vaiku?
Atsakymas: Negalima vystytis kitaip. Kodėl jūsų neglumina, kad vaikas taip lėtai auga, sukeldamas tiek daug problemų ir prisimušdamas tiek mėlynių? Tai vienintelis būdas išsiaiškinti savo kelim/norus.
Visą gyvenimą mus lydi skausmas ir išgyvenimai – tai ir vadinama aiškinimusi, nieko nepadarysi.
O kai, pagaliau, pasiekiame dvasinį vystimąsi, ateiname į grupę ir norime joje atskleisti dvasinį pasaulį, Kūrėją, pažiūrėkite, kiek iš pradžių būna painiavos: mes tempiame iš paskos visus anksčiau įgytus religinius mitus ir stereotipus apie dvasingumą ir išvis nesuprantame, kas tai yra.
Kam viso to reikėjo? Nejaugi nebuvo galima duoti tikslų žemėlapį su maršrutu, kad judėtume užtikrintai ir ramiai?
Tačiau mes nesuprantame aukštesniosios programos: kiekvienas žingsnis, kuriame kaskart suklumpi – vieta aiškintis. Tu kaskart susipainioji ir sukiesi aplink tą pačią vietą, lyg grįždamas prie to paties, tačiau tai – ne vienas ir tas pats, kaskart tai – nauji aiškinimaisi.
O žmonija išvis klaidžioja tamsoje, supainiota visokiais tikėjimais ir prietarais. Kiek dar laiko prireiks jai išvesti iš šios painiavos! Bet nieko negalima padaryti, toks vystymosi kelias.
Tačiau dabar, artimiausiais metais, prasidės labai dideli ir greiti pokyčiai. Manome, kad pasaulis vystysis tais pačiais tempais, kaip ir anksčiau, tačiau neįvertiname globalizacijos. Dabar veikia ne atskiri, menki įstatymai kiekvienai iš „70 tautų“, o vienas bendras Įstatymas visiems. Atsiskleidžia nauja valdymo sistema.
Pasaulis tampa globalus – jis jungiasi šiuo vieninteliu įstatymu, šia jėga, ir jo laukia dideli pasikeitimai. Mes žengsime į priekį didžiuliais žingsniais.

Iš 2010 m. gruodžio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė, savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam save bausti

Tempkite mane už rankos į laimę!

Susenę vaikai

Klausimas: Dievinu kongresus, muziką, susitikimus su žmonėmis, o pamokoje mirštu iš nuobodulio. Ką daryti? Kada ateis Šviesa?
Atsakymas: Kiekvienas žmogus turi savo įgimtus polinkius. Vieni negali nusėdėti vietoje, kitiems, atvirkščiai, patinka sėdėti ir mokytis. Vienus traukia fizinė veikla, kitus – abstrakti analizė. Kalbame apie materialią žmogaus prigimtį.
Tačiau pakeliui į dvasinį pasaulį visi įgyja vieną vardiklį. Juk dvasiniame pasaulyje kartu atsiskleidžia jausmas ir protas, veiksmas ir stebėjimas, empatija. Mūsų pasaulyje jie išsklaidyti po įvairius mūsų suvokimo užkampius, o dvasiniame pasaulyje viskas sueina į vieną tašką.
Kada atskleisime dvasinį pasaulį? Tada, kai bendromis pastangomis pritrauksime gražinančią į Šaltinį Šviesą, ir kiekvienas širdyje pajaus, jog yra pasirengęs perduoti save grupei, t. y. Malchut, juk būtent ten turi atverti Kūrėją – bendrą davimo jėgą, ir išmokti Jam duoti.
Jeigu žmoguje išryškėja šis paveikslas, jeigu jis pasiruošęs atsiduoti vienybei ir ten rasti Kūrėją, tai pasieks trokštamo tikslo. Bet ne anksčiau.
O kol kas, kad tai pasiektume, turime kartu įdėti daug pastangų.

Iš 2010 m. gruodžio 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Kaip tapti dvasiniu supermenu?

Dėkokite Kūrėjui!

Problema ne ta, kad mes laužome žmogaus charakterį ir kažką gadiname šiame pasaulyje. Šitaip mes iš visuotino ištaisymo išrauname tam tikras dalis, be kurių bendra sistema jau nebus tobula.
Dvasiniame lygmenyje viskas turi būti tobula! O jeigu visoje milžiniškoje sistemoje trūksta kokios nors mažos ląstelės – sistema netobula! Ji numato totalų įsijungimą vienas į kitą – kiekvieno ir į visus. Kiekvienas įsijungia į visus ir yra sudarytas iš visų. Vadinasi, jei nors vienas neištaisytas – tai nėra nė vienos ištaisytos sielos! Jeigu viena siela sugadinta, tai šią ydą jaučia visos kitos sielos ir visa sistema bendrai.
Kiekviena yda akumuliatyvi, kadangi, likusi vienoje sieloje, ji dauginasi, plinta visose kitose sielose, ir veikia kiekvieną, daug kartų padaugėdama dėl jų įsijungimo viena į kitą. Todėl kabalistai, gindami asmens laisvę, neieško gražių žmogiškų santykių, o remiasi kūrinijos sandara, matydami ją nuo pradžios iki pat galo. Todėl jie sako, kad negalima daryti to, ką norime šiandien, reikia remtis tik tikra forma – galutine ištaisyta būsena (Gmar tikun).
Jei mums svarbu pasiekti galutinį ištaisymą, tai šiandien mums reikia kiek įmanoma rūpintis kiekvienu, laikant jo asmenines savybes bendru turtu. Reikia tik padėti vienas kitam susijungti su visais kitais – tokie santykiai turi būti visuomenėje. Kiekvienam reikia suteikti galimybę vystytis, stiprinant ryšius su kitais, o ne asmeniškai jį vystyti, siekiant visokių egoistinių pasiekimų, kuo užsiima šiuolaikinė mokykla, ne auklėjanti žmogų, o suteikianti jam „profesinį lavinimą“.
Mokykla turi užsiimti būtent žmogaus auklėjimu visuomenėje! Dėl to visi jo prigimtiniai polinkiai išsivystys jame teisingai – juk jie duoti žmogui tik jo ryšiui su kitais: visi jo genai, hormonai, įgimtos savybės. Visa tai nukreipta tik visuomenės ir susivienijimo kryptimi, kitaip mes jų iš viso nepastebėtume. Mes matome jas tik dėl to, kad sudužome. T. y. kiekvieno asmeninės savybės – tai bendros sielos sudužimo pasekmė ir gali būti ištaisytos tik susivienijimu.
Iš tikro žmogui nėra ką daugiau veikti šiame pasaulyje – tik vienytis su kitais. Tuo jis pačiu optimaliausiu būdu galės išvystyti visas individualias savo savybes bei prigimtinius polinkius. Tai garantuoja geriausiai subalansuotą tiek proto, tiek jausmų suklestėjimą. Be to, vienydamasis su kitais, jis perima iš jų visas įmanomas papildomas savybes, įspūdžius, pojūčius – viską, ko jam reikia. Jį maitins visi, visa ši sistema ir taip teisingai, kad pats galėtų harmoningai, idealia forma vystytis.

Iš 2010 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Svarbiausias mūsų koziris

Mokyti remiantis tiesa

Klausimas: Kaip gi mums pasiekti tokį atskleidimą, kad dvasinį pasaulį matytume taip pat realiai, kaip šį?
Atsakymas: Aš nežinau, ar dabar tikrovė, ar ne – gal aš sapnuoju ir niekaip negaliu pabusti?
Man atrodo, kad dabar esu kažkokioje realybėje, bet iš kur aš galiu žinoti – galbūt kitos realybės atžvilgiu tai tik sapnas? Galbūt ten manęs laukia toks pabudimo lygmuo, kuriame visa praeitis pasirodys kaip sapnas? Juk mano dabartinėje tikrovėje taip pat yra tokių periodų, kai aš atsijungiu nuo jos ir einu miegoti. Iš kur aš galiu žinoti, galbūt ir dabar sapnuoju? Vadinasi, man reikia išsiaiškinti, kaip pereiti iš vienos būsenos į kitą ir įgyti naują sąmonę. Tam kabalistai mums duoda priemonių. O kol neįgysi šios naujos sąmonės, liksi sapne ir net nesužinosi, jog galima pabusti ir pradėti gyventi!
Visi suprantame, kas yra sapnas: miegojau, pabudau ir esu žvalus. Lygiai taip pat mes egzistuojame kito, dvasinio pasaulio atžvilgiu. Yra daugybė tokių būsenų – viena virš kitos. Kabala duoda mums priemonę kilti kas kartą iš vienos būsenos į kitą. Jeigu išgyvendamas dabartinę būseną teisingai panaudosi tau duotas priemones, galėsi pakilti į būseną, kuri dabartinės būsenos atžvilgiu vadinasi „gyvenimu“, o ši vadinsis „sapnu“. Kaip pasakyta: „Buvome tarytum sapne“.

Iš 2010 m. lapkričio 25 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinis herojus

Dvigubas gyvenimas

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Jei, auklėdami vaikus, akcentuosime vaikų tarpusavio ryšį ir jų ryšį su suaugusiaisias, o ne kiekvieną vaiką asmeniškai (kas jis ir koks jis) – t.y.,  vystysime žmogaus ryšį su aplinka, tai teisingai vystysis ir jo vidus.
Juk visos vidinės mūsų savybės, polinkiai, genai – neištaisomos ir duotos mums tik santykiams su kitais žmonėmis.
Visa ši sistema buvo sukurta kaip priešingybė šiandieninei – mes buvome susilieję viename bendrame nore taip, kad mūsų nė nebuvo galima atskirti.
Tik po šios sistemos sudužimo mes išsiskaidėme į „aš”, „tu”, „jis”. Todėl mūsų asmeninės savybės nereikalauja jokio ištaisymo – jos paprasčiausiai išnyks sukūrus teisingus tarpusavio ryšius ir mums susivienijus su visais likusiais.
Tik šitas ryšys ir nulemia žmogaus padėtį visuomenėje, kiek teisingai jis darbuojasi bei realizuoja save.

Iš 2010 m. gruodžio 10 d .pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Bambagyslė visam gyvenimui

Švietimo tikslas – auginti žmogų

Vietoj profesinio parengimo – auklėjimas

„Be pastangų ir žuvytės iš tvenkinio neištrauksi“ – sako patarlė. Kad ir kokio tikslo − gero ar blogo siekčiau – jis reikalauja pastangų.
Darbininkai, vagys, mokslininkai, sportininkai − visi dirba. Bet koks geidžiamo dalyko pasiekimas susijęs su pastangomis.
Juk kūrinys sudarytas iš noro mėgautis ir jis, kaip ir bet kuri materija, siekia ramybės. Todėl bet koks judesys (veiksmas) reikalauja iš mūsų reikalauja energijos (motyvacijos). Šitas dėsnis veikia visuose gamtos lygmenyse: nuo negyvosios gamtos iki žmogaus.
Mūsų pasaulyje augant egoizmui dedame vis daugiau pastangų norėdami pasiekti trokštamą rezultatą ir gauti naudą.
Pasakodami apie dvasinį pasaulį, kabalistai taip pat pabrėžia šį principą: „pagal kančias ir atlygis“, „stengeisi ir radai“. Formulė ta pati, bet yra ir skirtumas: dvasiniai veiksmai atliekami ne nore mėgautis.
Kai žmogui kyla Adomo lygio noras − supanašėti su Kūrėju (atskleisti Jį), jis randa grupę ir darbas vyksta tokia tvarka:
1. Studijuoju kabalos mokslą grupėje, kad susijungčiau.
2. Mano egoizmas auga tik todėl, kad mokausi. Tai jau visiškai kitoks ego, visiškai ne toks, koks yra įprastas mūsų pasaulio egoizmas. Jam augant man tampa aišku, kiek esu priešingas tikslui, davimui. Manyje atsiskleidžia neapykanta draugams ir vienybei.
3. Man reikia įsisąmoninti tikslo svarbą, o šį suvokimą taip pat gaunu mokydamasis ir iš grupės.
4. Prasideda krizė, nežinau, ką daryti, ir tada suprantu, kad man reikalinga grąžinančios į Šaltinį Šviesos (Or makif ) pagalba.
5. Pradedu mokytis kitaip: idant pritraukčiau supančią Šviesą (Or makif ) į grupę.
6. Ir štai – radinys!
Dvasiniame kelyje realizuoti egoizmą nėra taip paprasta kaip mūsų pasaulyje. Čia paprasčiausiai stengiuosi ir pasiekiu tikslą. O dvasinis vystymasis reikalauja, kad manyje augtų egoizmas, kuris priešintųsi susijungimui ir kartu su juo augtų davimo svarba, antraip dėl ko gi stengtis?
Mokausi tam, kad pritraukčiau Or makif, ir tik tada randu tai, ko trokštu. Koks gi tai radinys? Davimas.
Taip įgyjame antrąją prigimtį. Pradėję nuo gavimo prigimties, galiausiai įgyjame davimo prigimtį. Be to, kelyje į ją, būtinos ir mano paties pastangos, ir supančios Šviesos veikimas.

Iš 2010 m. gruodžio 10 d.pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Davimo savybės detektorius