Davimas iš nevilties

Krizė, globalizacija

Kodėl žmogus staiga pasiduoda ir liaujasi grūmęsis su kančiomis? Taip yra dėl jame esančių informacinių genų („prisiminimų”, rešimot).
Gyvūnams taip niekada nenutinka, jie elgiasi it mašinos, kovoja dėl savo gyvybės iki galo, niekada nenusivilia, kaip kad žmogus savo kelyje.
Gyvūnai atkakliai kovoja arba gelbstisi pabėgdami – jie niekada nepasiduoda skausmui. Tik žmogus nuleidžia rankas: „bus, kaip bus”. Juk jame yra „žmogiški” informaciniai genai ir jis nesielgia instinktyviai, lyg mašina, kurioje griežtai supriešintas malonumas su kančia.
Visa žmogiška psichologija apibrėžiama šiuo kritiniu nevilties tašku: kai žmogus nebekovoja dėl savo gyvenimo ir susitaiko su tuo, kas bus.
Juk visi mūsų vidiniai duomenys, rešimot – tai sielos sudužimo pasekmė, ir netgi pačiame mažiausiame ir žemiausiame rešimo yra kažkoks ryšys su aukštesniąja pakopa, su Kūrėju, kuris sudužo kartu su mumis – su ta dvasine davimo pakopa.
Ir todėl mumyse nesąmoningai pabunda tokios savybės, kai staiga liaujamės galvoję galį pasiekti kažką gero tik gaudami ir esame pasirengę galvoti apie davimą.

Iš 2010 m. gruodžio 22 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Kaip norus paversti tikrove

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.