Ar įmanoma pasiekti taiką mūsų pasaulyje, aukštesniuosiuose pasauliuose? „Taika” reiškia absoliučią „pilnatvę, tobulumą”, o ne tai, kai man atrodo, kad gerai, o po akimirkos ir vėl esu nepatenkintas. Jeigu tai tobulumas – reiškia visiems laikams.
Ar įmanoma tai pasiekti, ar tai užprogramuota gamtoje, o gal tai tai tik mano neišsipildysiančios svajonės ir man niekada nebus gerai? Ir jeigu taika pasaulyje įmanoma, tai kaip man ją pasiekti?!
Matome, kad situacija visame pasaulyje tampa vis sudėtingesnė. Rodos, jog žmonija turi visas galimybes vystytis gėrio link, tačiau ji ritasi į prarają ir niekaip negali sau rasti teisingo kelio.
Žmogus tik įsipainioja į vis didesnes problemas. Visi moka gražiai ir protingai postringauti, o praktiškai išeina, kad nesugebame pasiekti jokių gerų rezultatų – nei bendrai, nei asmeniškai.
Kodėl gi gamta visą laiką stumia mus į situacijas, priešingas taikai ir tobulumui?! Ir jeigu mums galų gale lemta tai pasiekti, tai kaip?
Apie visa tai Baal Sulamas rašo savo straipsnyje „Taika pasaulyje” (RU, EN), kurį dabar pradedame skaityti.
Nebus taikos pasaulyje, kol kažkur liks kažkuo nepatenkintų žmonių – tai jau tobulumo trūkumas.
Pasaulis kasdien vystosi, tampa vis labiau integralia sistema, kurioje visos dalys tarpusavyje susietos kaip dantratukai. Niekas nėra laisvas pasisukti anei milimetro į šoną, visom prasmėm: nei savo noruose, nei mintyse, nei veiksmuose ir taip nepaveikti likusiųjų.
Todėl pasaulyje negali būti taikos ir tobulumo, kol lieka nors vienas nepatenkintas žmogus – nesutinkantis, kad ta būsena tobula. Tai integralios sistemos dėsnis. Mes visi susiję lyg vieno kūno organai, ir jeigu nors vienas organas serga, tai jaučia visas organizmas.
Tačiau, kita vertus, judėjimas taikos link – tai daugiapakopis procesas viso pasaulio ir bet kurios jo dalies atžvilgiu.
Šiandieninis pasaulis it ligonis, paguldytas ant operacinio stalo širdies operacijai, ir, žinoma, gydytojas kol kas nekreips dėmesio į jo nusiskundimus dėl kokios nors rakšties kojoje. Todėl pasaulio taisymas vyks laipsniškai.

Iš 2010 m. gruodžio 20 d. pamokos, pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų laukia tobulas gyvenimas!

Būti kitus pripildančiu šaltiniu

Nusiraminimas: dėl ko ir kam?

Tarp kabalos mokslo ir filosofijos egzistuoja senas ryšys. Filosofija tarytum visų mokslų pagrindas.
Prieš tūkstančius metų nebuvo atskirų mokslų: matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, geografijos, astronomijos. Mokslininkas studijavo viską ir netgi buvo gydytojas.
Ir šių žinių visuma buvo vadinama filosofija, išvertus šis žodis reiškia „meilę išminčiai“, žinioms.
Garsus XVI amžiaus filosofas Johanas Reichlinas rašė: „Mano mokytojas Pitagoras, filosofijos tėvas, tikriausiai savo mokymą bus perėmęs iš kabalistų, ir pirmasis žodį „kabala“, nežinomą jo amžininkams, išvertė į graikų kalbą žodžiu „filosofija“.
Kabalos bei filosofijos ir apskritai visų kitų mokslų ryšys yra labai gilus. Ir iš tikro, mokslas jau iš dalies atidengia Kūrėją, Jo veiksmus, pastarieji atsiskleidžia ne šiaip per kūno pojūčius, o per tą mumyse esantį mechanizmą, kuris vadinasi „žmogumi“ ir jis jau priklauso žmogiškajai pakopai. Nors kol kas tai tėra šio pasaulio žmogus, bet tai jau šis tas.
Iki susitikdamas su kabala senovės mokslas vystėsi gyvūno lygmens pakopoje. Kai kabalos mokslas buvo atvertas pirmajam „žmogui“, Adam Rišon, jis atskleisdamas Kūrėjo veiksmus vystėsi per 20 kartų iki Abaraomo ir toliau, ir tik tada ėmė formuotis šiuolaikinis mūsų pasaulio mokslas − remdamasis kabalos mokslu.
Mes lyg ir nematome ryšio tarp vieno ir kito, juk įprastas mokslas grindžiamas žmogaus protu, jutimais, egoistiniu noru mėgautis, kuriame atskleidžiame pasaulį, ir šis mokslas tarytum nesusijęs su kabala bei dvasiniais pasauliais. Bet iš tikro yra ne taip. Juk mokslas studijuoja tuos pačius Kūrėjo veiksmus, tik jie atsiskleidžia kitoje medžiagoje, egoistinėje.
Tai Kūrėjo veiksmai, nurodantys realybės dalių tarpusavio ryšį. Todėl netgi įprasti gamtos mokslai tam tikru būdu irgi atskleidžia Kūrėją, bet tik mūsų lygmenyje.
Juk be Kūrėjo visoje kūrinijoje daugiau nieko nėra, ir viskas, ką atskleidžiame – tai Jo veiksmai. Galime Jį atskleisti savo egoistiniame nore, ir tada tai vadinasi gamtos mokslais, o  galime jį atskleisti nore duoti − tada tai vadinsis kabalos mokslu.
Bet tiek vienu, tiek kitu atveju atskleidžiame Kūrėją. Kūrėjas vienas ir nedalomas pusiau. Tai mes, Jį tiriantieji, taip dalijame – priklausomai nuo to, kokiuose noruose Jį suvokiame.
Aukštesniosios pakopos atžvilgiu nėra jokio padalijimo. Viskas padalyta tik mūsų atžvilgiu. Todėl mums kyla amžina problema – kaip vienas susijęs su kitu ir kaip jie vienas kitą veikia.

Iš 2010 m. gruodžio 27 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Filosofijos saulėlydis

Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė

Kabala ir šio pasaulio mokslai