Pateikti Ketvirtadienis, sausio 6, 2011 dienos įrašai.


Dvasinių dalelių greitintuvas

Valios laisvė

Klausimas: Kur mūsų valios laisvė skaitant knygą „Zohar“?
Atsakymas: Skaitome knygą „Zohar“, kad realizuotume savo pasirinkimo laisvę. Kitaip, knyga „Zohar“ kaip ir visas kabalos mokslas, visiškai nereikalinga.
Kam ji man? Kad žinočiau, kiek angelų danguje? Kas iš to, jei galėsiu išvardinti juos vardais? Bet aš nežinau, kas yra „dangus“ ir kas tie „angelai“, arba nupiešiu juos su sparniukais.
Todėl skaitau knygą „Zohar“, studijuoju kabalą, dirbu grupėje − imuosi dvasinio darbo apskritai, idant realizuočiau savo laisvą pasirinkimą ir pasitelkęs visas šias priemones gaučiau „stebuklingąją jėgą“ (sgula).
Priešais mane gulinti knyga – tai tam tikras dirbtinis mechanizmas, siejantis mane su dvasiniu pasauliu, kurio nesuvokiu ir apie kurio savybes ničnieko nenutuokiu. Bet kabalistai sako, kad turiu tam tikrą adapterį, galintį sujungti mane su man nepažįstamu pasauliu.
Pavyzdžiui, kvantinėje fizikoje yra sąvoka „mikropasaulis“ – elementarių dalelių pasaulis. Nejaučiu jų, nors tarp jų gyvenu. O fizikai sako, jog galima sukonstruoti instrumentą, su kuriuo galima šį pasaulį pasiekti, jį pajausti. Todėl mokslininkai kuria įvairius prietaisus, elementarių dalelių greitintuvus.
Taigi yra būdas, kurį taikant galima iš mūsų jaučiamo pasaulio pasiekti giliai viduje slypintį dalelių pasaulį, kurio paprastai negalime jausti, nes mūsų jutimo organai neveikia jo dažniu.
Kabalos moksle man taip pat duodama priemonė – knyga „Zohar“, kurią skaitydamas galiu pasiekti paslėptą, dvasinį pasaulį. Ir tai veikia! Naudokis ja – ir viskas!
Bet reikalas tas, kad kabalos moksle, naudodamasis tau duota priemone, keitiesi pats, o ši priemonė virsta tavo vidiniu instrumentu. O žemiškų mokslų atstovai patys nesikeičia, jie tik keičia savo įrankius, vis labiau juos tobulindami ir darydami galingesnius. Todėl tai, kuo jie užsiima, vadinama išoriniu pasauliu, esančiu žmogaus išorėje.
O kabalos moksle tiriame vidinį pasaulį, nes taip keičiame ir savo prigimtį. Tai darydami staiga pajuntame reiškinius, kurių anksčiau visiškai nejautėme.
Mes nesustipriname jau turimo jautrumo kaip kur kas geriau girdintis garsus muzikantas ar kur kas jautresnis spalvoms dailininkas. Studijuodamas kabalą pasiekiu tokią būseną, kai manyje ima vystytis savybės, kurių anksčiau nebuvo.

Iš 2010 m. gruodžio 29 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Slapti knygos „Zohar“ ryšiai

Atsiskleiskite aukštesniajame išmatavime!

Komentarų nėra

Mokytis būti suaugusiam

Dvasinis darbas

Klausimas: Jeigu Šviesa –  absoliutus visaapimantis malonumas,  mane labai domintų galimybė artimiau su ja susipažinti. Kaip tai padaryti? Gal ji jau atėjo manęs pakviesti, o aš nepastebėjau…
Atsakymas: Privalai nuspręsti, ką renkiesi: Šviesą ar malonumą, kurį ji teikia. Jeigu renkiesi malonumą,  nieko iš to neišeis.
Tik iš pradžių Šviesa augina tave per malonumą, kad užaugtum ir taptum didelis. Taip mes auginame vaikus –  jie gauna viską, iš anksto jiems paruošta, ir auga, kol pasiekia brandos amžių.  O tada jam sakoma: stop, tu jau suaugai.
Jis gali šaukti, kad nori likti vaikas ir toliau gauti saldainių, bet niekas nepadės. Jeigu užaugai, privalai ir būti suaugęs: privalai tarnauti armijoje ir dirbti.
Ką reiškia būti suaugusiam? Jam nevalia vaikytis malonumų, jis privalo savyje ugdyti davimo savybę! Gyveni visuomenėje ir privalai jai duoti: dirbti, teikti naudą kitiems, tik tada turėsi teisę egzistuoti.
Tas pats galioja ir dvasiniame pasaulyje! Suaugęs žmogus nesivaiko vien tik malonumų – jis siekia didingo tikslo savo gyvenime. Būti suaugusiam – reiškia būti duodančiam, dirbančiam ne dėl malonumo, o dėl jo šaltinio.
To iš mūsų reikalauja Šviesa. Štai tada  mes ir surandame ryšį su pačia Šviesa, ne tik su tuo, ką gauname iš jos.
Mes įžengiame į naują epochą, kai Šviesa nustoja visai žmonijai vienodai teikti malonumą. Ji liaujasi žadėjusi, kad priekyje mūsų laukia vien malonūs dalykai, ir mes jau nebebėgame, tikėdamiesi kažką gauti. Niekas jau nebevilioja tolyn…
Nebėra kitos išeities, tik pereiti į naują paradigmą: vaikytis ne malonumą, o jo šaltinį. Jeigu nepanorėsime, bus dar blogiau – Šviesa vis tiek privers tai padaryti, nebeleisdama mums mėgautis.
Tada mes pradėsime klausinėti: „Kodėl taip vyksta? Kokia mano gyvenimo prasmė? Kodėl staiga nebėra malonumo? Ką daryti?!“
Tu jau pradedi klausinėti ne apie malonumą, o apie jo šaltinį: „Kodėl malonumas baigėsi? Kas atsitiko su jo šaltiniu? Iš kur jis?“ Taip mes ir judame pirmyn.
Kol  jaučiame malonumą, apie nieką neklausinėjame. Bet jeigu nebejaučiu jo dabar ir nebesitikiu jo ateityje, tai jau problema – aš pradedu ieškoti, iš kur jis turėtų ateiti?! Kodėl jo nėra, kas ten atsitiko?
Ir čia paaiškėja, kad norėdamas pasiekti malonumą, privalau prisiartinti prie jo šaltinio. O prisiartinti – reiškia pakeisti savo norą gauti į norą duoti.

Iš 2010 m. gruodžio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…

Ant neapykantos ribos!

Svarbiausia – nesipriešinti

Komentarų nėra

Brandos atestatas – dvylikamečiui

Auklėjimas, vaikai

Klausimas: Ką tokio kabalos mokslas suteikia vaikų auklėjimui, ko negalėtų duoti gera privati mokykla?
Atsakymas: Kabala žmogų vysto. Jinai jam duoda tokius instrumentus, su kuriais paskui lengva gyvenime.
Jinai vaikui suteikia galimybę lengvai priimti ir išmokti visokiausias žinias, nes ugdo patį gebėjimą suvokti. Jam jau nebekils jokių sunkumų, jis nebejaus, kad yra neįveikiamų dalykų.
Toks vaikas į viską žvelgs iš viršaus kaip į jam prieinamą dalyką, nejausdamas jokių kliūčių ar sunkumų.
Kabalos užsiėmimai vaiko suvokimo instrumentus iškelia į aukštesnę pakopą, todėl jam nebeturėtų kilti sunkumų mokantis įprastus mokslus: fiziką, biologiją, chemiją. Jis į juos žiūrės kaip į žemesnį gamtos lygmenį – negyvąjį, augalinį, gyvūninį.
Kabala iš karto pradeda vystyti vaiko žmogaus lygmenį, ir visi kiti lygmenys jam tampa lengvi. Toks vaikas per 2-3 metus gali baigti universitetą,  būdamas vos 12-15 metų.
Tiesiog mes iki šiol sau nekėlėme tokio tikslo. Bet galima organizuoti tokią grupę ir paprašyti švietimo ministerijos surengti jiems „brandos egzaminus“. Tegul patikrina ir patys pamato, kaip šitie vaikai išsivystę ir kaip jie blaiviai mąsto. Jiems tikrai priklauso brandos atestatas.

Iš 2010 m. gruodžio  28 d.  pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Auklėjimas, o ne profesinis lavinimas

Nuo gimimo – šviesos keliu

Bambagyslė visam gyvenimui

Komentarų nėra