Gyvename itin neįprastu žmonijos istorijos laikotarpiu. Pradedant nuo mūsų laikų visos kartos gyvens orientuodamosios į tai, kaip pajausti tikrovės išorėje, o ne savyje.
Būtent todėl jaučiame tokią didelę tuštumą savyje, šeimoje, santykiuose su vaikais ir apskritai visur, kad ir kuo užsiimtume. Tą stebime ne tik atskirose valstybėse, bet ir visame pasaulyje. O metai iš metų besikeičianti planetos ekologija ir klimatas kelia vis didesnę grėsmę.
Tačiau visa tai vyksta, idant pakeistume tikrovės suvokimą savo viduje (jis sukelia labai nemalonų pojūtį) ir įstengtume išeiti iš savo egoistinio pasaulio į išorę bei suprasti, jog dabar nebejaučiame blogio − jaučiame gėrį.
O jeigu įgysime norą duoti, tai, žinoma, mums bus gerai, nes globaliame pasaulyje esant integraliam tarpusavio ryšiui neimsime vieni kitų naikinti. Priešingai, mums seksis judėti į priekį, nes tai vienintelė galimybė gyventi nenaikinant vieniems kitų.
Tačiau kol nepakeisime santykių su savimi, artimaisiais, su pasauliu ir bendra realybe, gamta nesiliaus mūsų spaudus, nes mes peržengėme mums nustatytą ribą.
Ką apie tai sako kabalos mokslas? Jis sako, jog norint ir toliau vystytis be kančių, mums verta sutikti su aukštesniąja gamta, kad neturime išeities, ir suprasti, kad dabartinė būsena – labai bloga.
Tačiau ateityje mums atsiveria puikaus vystymosi perspektyva ir kaip atlygis mūsų laukia buvimas amžiname ir tobulame pasaulyje, kuris mums atsivers pakeitus tikrovės suvokimą. Todėl, kad ir kas su mumis vyksta, turime laikyti tai, kaip didžiulę pagalbą iš aukščiau, iš Gamtos, kuri mums padeda ir nukreipia teisingo vystymosi kryptimi, nors kartais jos poveikis pasireiškia kaip itin nemalonus.
Tačiau jei būsime jautrūs mažiems ženklams − it paklusnus ir protingas vaikas, suprantantis, kaip rasti bendrą kalbą su suaugusiu, tai sėkmingai judėsime pirmyn. Priekyje mūsų laukia išties puikus nuotykis, o ne sunkus gyvenimas.

Iš 2010 m. gruodžio 28 d. pamokos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išmokti gyventi po saule

Protingų sąjungininkų beieškant

Mokytis būti suaugusiam

Klausimas: Ar aš pasistūmėju link dvasinio pasaulio, jei man nekyla klausimų studijuojant kabalos mokslą?
Atsakymas: Žmogus pats turi pasitikrinti, pasistūmėja jis ar ne. Kaip jis gali pasitikrinti? Pagal tai, ar jis išgyvena pakilimus ir kritimus, mokydamasis šios metodikos, susijungdamas su kitais ir būdamas atstumtas. Dabar aš turiu žinoti tik vieną dalyką: ar galvoju apie tarpusavio susijungimą ir ar stengiuosi jame atskleisti vaizdus, kuriuos tyrinėju knygoje „Zohar“, – Kūrėjo atvaizdus. Ar siekiu aš šito? – Taip. Kiek siekiu? Kiek kartų per pamoką aš nuklysdavau nuo šių minčių ir vėl sugrįždavau? Kiek kartų dirbdamas šį darbą nerimavau dėl kitų, kad jie taip pat išlaikytų šį ketinimą? Tada jų bendra mintis apie tai irgi paveikia mane, kad net pametęs šias mintis iškart prie jų sugrįžčiau. Kaip tik yra gerai, kad būtų kuo daugiau tokių momentinių išėjimų ir įėjimų. Todėl man reikalinga grupės parama ir aš turiu visą laiką mąstyti apie susijungimą. Ir tai visas mano rūpestis. Pagal šiuos požymius galiu įvertinti, pasistūmėju aš ar ne. Jei nenuklysdavau nuo minčių apie susijungimą ir nesugrįždavau prie jų – tai nepasistūmėjau.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio tobulėjimo požymiai

Kompasas, nurodantis Kūrėją

Atsitokėk ir pažvelk į save