Galite man papasakoti apie tūkstančius įdomių dalykų, vykstančių aplinkui, bet nelaikysiu šito tiesa, jei pats nematau ir nežinau.
Padėsite man juos pažinti ir pajausti − tada esu pasirengęs klausyti, bet tik tuo atveju, jeigu ketinate praplėsti mano suvokimo organus, o ne mano fantazijas.
Tu nori man duoti mikroskopą arba teleskopą – galiu juos priimti. Esu pasirengęs savyje išvystyti naują jutimo organą, tačiau taip, kad galėčiau atlikti racionalią kritinę analizę.
Apie tokį mokslinį, realų požiūrį kalba kabala. Bet prieš tūkstančius metų ištiko „nesėkmė“: būsimus graikų filosofus, savo mokinius, kabalistai mokė teisingo mokslinio požiūrio, bet filosofai to požiūrio atsisakė.
Jie nenorėjo eiti prieš savo egoizmą ir išsitaisymui naudoti kabalos mokslą. Jie manė, galėsiantys ištirti pasaulį netaisydami savęs. Ir tada atsirado filosofija.
Tai neapsiriboja senovės Graikija ir tais senoviniais laikais – tai įprastas žmogaus požiūris. Beveik kiekvienas jums pasakys: kodėl turėčiau taisytis, aš ir taip viską suprantu!
Bet tai neįmanoma. Pirmiausia reikia atskleisti savo būseną ir tik tiek, kiek atskleisi, galėsi apie ją kalbėti.
Tokiu pačiu požiūriu grindžiama religija. Ji nereikalauja žmogaus taisytis. Atlikai tam tikrus veiksmus ir viskas gerai – tu jau tiki, kad užmezgei ryšį su Kūrėju.
Tai vadinasi išvarymu iš dvasinio pasaulio, kitaip tariant, tariamai „dvasinė“ egzistavimo forma, be jokio realaus dvasinio pasaulio pajautimo. Todėl apie šį laikotarpį sakoma: „buvome kaip sapne“.
Kabalos mokslas kviečia grįžti į teisingą realybės suvokimą: nuo filosofijos – į mokslą, nuo religijos – į davimą ir meilę artimui, įgyjant naują jutimo organą, kuriame patys viską pamatysime.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Ką tiria visi mokslai?

Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė

Knyga „Zohar” specialiai parašyta tarsi paprastų žmonių, o ne parcufim ir sfirų kalba, kaip kad „Mokymas apie dešimt sfirų”, „Gyvybės medis” ar „Įvadas į kabalą”.
Todėl pradedantiesiems skaityti knygą „Zohar” – labai sunku. Bet kai tik žmogus pradeda suvokti „Kūrėjo darbą” ir ima trokšti išvysti viską, kas aprašyta „Zohar”, kaip vidinį sielos ištaisymą, jis pamato, jog ši kalba padeda suvokti knygą, nes įpareigoja nuolat įsivaizduoti dvasinius veiksmus ir savybes.
Žmogui tuomet nesunku pasitikrinti. „Ar aš jaučiu dvasingumą, ar ne? Ar vietoje visų šių veidų ir įvykių matau dvasines savybes? Ar vis dėlto „įsitraukiu” į kažkokį žemišką paveikslą?”
Jei kokie nors mūsų materialaus pasaulio žodžiai žadina mumyse žemiškus paveikslus, –tai požymis, jog jaučiame materialiuosius norus. Jei jie žadina mumyse dvasines savybes ir pojūčius – vadinasi, esame dvasiniame nore. Tai labai paprasta – kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo ar išsitaisymo lygį.
Tai tarsi lakmuso juostelė pasitikrinti, kur esame. Dar daugiau – kai būsi dvasiniame pasaulyje, tau bus sunku kalbėti žemiškomis sąvokomis, juk visos jos kilusios iš dvasinio pasaulio. Tau bus sudėtinga suprasti, apie ką kalba kitas žmogus, nes prieš save matysi tik dvasinį paveikslą.
Galima pateikti daugybę argumentų, kodėl knygai „Zohar” kabalistai pasirinko būtent šakų kalbą – ir visi jie bus teisingi.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal knygos „Zohar” pratarmę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ – tai pasakojimas apie bendros sielos gyvenimą

Kaip priartėti prie Kūrėjo

Į tiesą – per apgaulę