Pateikti Pirmadienis, sausio 17, 2011 dienos įrašai.


Dėlionė iš 613 vienos sielos dalių

Valios laisvė, Viena siela

Kur gi mūsų laisvė? Ne savo noru gimiau, nieko gyvenime pats nesirinkau: nei šeimos, nei šalies, nei tautybės.
Aš sukurtas iš tėvo ir motinos genų, kurie lemia absoliučiai visas mano savybes, buvau auklėjamas aplinkos, į kurią patekau: namų, vaikų darželio, mokyklos, kurių nesirinkau. Neturiu nieko savo!
Tapdamas suaugęs jau esu visiškai susiformavęs, „iškeptas“ − lyg ištraukta iš krosnies bandelė.
Tačiau net ne tokia esmė! Juk, kaip moko kabala, esame sujungti it dantratukai, mes visi sudarome vieną bendrą sielą, kuri vėliau buvo sudaužyta į dalis. Tarytum iš mūsų būtų padarę „dėlionę“: atspausdino vieną bendrą paveikslą, o po to jį supjaustė į smulkias dalis.
Kiekvienam iš mūsų joje paskirta konkreti vieta, kurioje tinkame pagal visus savo parametrus−savybes, t. y. 613 norų, kuriais priklausome nuo vieno, antro, trečio žmogaus, kad galėtume su jais susijungti. Visi nuo visų visur priklauso, kad būtų galima pilnai sudėti šią dėlionę!
Ir tai yra ne šiaip dėlionė plokštumoje, mes jungiamės ne šiaip kontūrais. Kiekvienas iš mūsų turi „613“ briaunų, kuriomis jungiasi su visais. Įsivaizduokite tokią 613-matę erdvę…
Tačiau apie kokią laisvę tada išvis galime kalbėti, jei aš esu tik mažytė dėlionės dalis, turinti visais parametrais visiškai atitikti visas kitas?!
Todėl kai kalbama apie laisvę, savaime suprantama, nekalbama apie žmogų patį savaime ir jo nepriklausomą pasirinkimą. Ši laisvė – viena visiems, ji priklauso nuo mūsų visų! Jei žmogus ir gali atlikti kokį nors judesį, tai jis turi būti suderintas su visų kitų dalių judesiais, kitomis sielomis ir jų savybėmis.
Jeigu judu kuria nors kryptimi, tai judėjimas turi įvykti visoje sistemoje. Dabar telieka atrasti, kas vadinama manąja valios laisve?

Iš 2011 m. sausio 7 d. pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Studijuojant Kūrėjo veiksmus

Nori spręsti pats?

Kas mes – laisvi žmonės ar kūrinijos sraigteliai?

Komentarų nėra

Kas yra gyvenimas?

Realybės suvokimas

Vladekas Zankovskis: Kas yra gyvenimas?
Michaelis Laitmanas: Baltyminės materijos egzistavimo forma.
Vladekas Zankovskis: Bet yra ir dvasinis gyvenimas.
Michaelis Laitmanas: O dvasinis gyvenimas – tai jutimas, kaip užpildo Šviesa. Tarp kitko, ne šiaip Šviesa. Dvasiniame pasaulyje egzistuoja daug įvairių Šviesų. Šviesa „Chaja“ – gyvybės Šviesa. Tai labai didelė gavimo Šviesa,  pripildymo pojūtis, gyvybinė jėga, pažinimas −  tai vadinama gyvenimu.
Mūsų baltyminė materija, apskritai, dvasiniame pasaulyje nelaikoma gyvenimu, kadangi, iš esmės, ji neegzistuoja. Dvasinis pasaulis – tai davimo pasaulis, ten nėra nieko, ką mes jaučiame penkiais jutimo organais mūsų pasaulyje. Viso to, ką mes dabar su tavim stebime, dvasiniame pasaulyje nėra.
Apskritai viso šito nėra. Tai egzistuoja tik mūsų vaizduotėje ir mūsų egoistiniuose noruose.

Komentarų nėra

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Realybės suvokimas

Klausimas: Fizikai mėgina sugauti „Hikso“ dalelę manydami, kad iš jos susiformavo visa Visatos materija, masė. Ar jie savo atradimais priartėja prie kabalos?
Kaip kūrėsi materiali Visata? Kuriuo momentu Aukštesnioji jėga įsivelka į visas šias mums matomas formas?
Atsakymas: Fizikos požiūriu Visatos atsiradimas – tai naujas kūrinys. O kabala sako, kad materiali Visata – tai viso ankstesnio proceso, kuriam vykstant gimsta dar vienas, naujas pasaulio objektas, „parcufas“, rezultatas, „atspaudas“.
Mūsų pasaulis – tai eilinis „parcufas“, gimęs iš ankstesniojo: Asija pasaulio Bina de Malchut de Malchut. Šio aukštesniojo parcufo NEHI (apatinė dalis) pasklido ir įsivilko į mūsų egoistinę medžiagą ir suteikė jai savo priešingas formas.
Tai reiškia, kad visos šiame pasaulyje atsirandančios formos yra dvasinės, bet įgavę materialų atvaizdą (atspaudą, kryptį), kitaip tariant, „dėl savęs“. Mūsų pasaulis egzistuoja tokiu pavidalu.
Tu klausi, kada jis buvo sukurtas? Bet laiko nėra! Gyvename įsivaizduojamoje tikrovėje, tačiau kai ši apgaulė atsiskleis, išvysime tikrąjį vaizdą.
Dabar esame panašūs į žmogų, prie kurio galvos prijungti keli laidai ir leidžiami elektros impulsai, sukuriantys įvairiausius vaizdus jo smegenyse ir priverčiantys jį jaustis taip, tarsi tai būtų tikrovė. Taip mumyse kyla įvairiausi vaizdai − kaip kompiuterio ekrane veikiant tam tikrai programai. Todėl neegzistuoja sąvokos: praeitis, dabartis ir ateitis, o tik vaizdų pasikeitimai.
Aukštesnysis parcufas nusileidžia iš Asija pasaulio Malchut de Malchut Chazė, iš ten, kur yra Malchut, pakilusi į pačią žemiausią Biną ir paima iš ten jos formas bei perkelia į mūsų medžiagą, į pačią Malchut. Visos mūsų pasaulio formos – tai atspaudai iš dvasinio pasaulio, tik jie visi yra egoistiniai.
Mes randame čia visą pasaulį, žvaigždes ir galaktikas, nes dvasiniame pasaulyje yra tokie patys objektai: „žvaigždės“ ir „padangė“. Tačiau šiame pasaulyje matome tik nedidelės dvasinio pasaulio dalies atvirkštinę projekciją, o pagrindinės jo dalies – nematome. Dvasinio pasaulio detalių skaičius kur kas gausesnis.
Mūsų pasaulis yra visiškai egoistinis, nes tai Bina neduoda Malchut savo galios, tik savo formas. Pasaulių pakopoms plečiantis iš viršaus į apačią jose davimo jėga vis labiau silpnėja, tampa vis mažesnė, kol jos visiškai nelieka.
Paskutinėje pakopoje, kai davimo jėgos visiškai nebelieka, išskyrus vienintelę kibirkštį, „ploną žvakę“ (ner dakik) , ši kibirkštis įsivelka į mūsų pasaulį ir suteikia jam visą formą.
Mūsų pasaulio pakopai būdinga tai, kad čia gavimo jėga stipresnė už davimo jėgą. O visose aukštesnėse pakopose davimo jėga stipresnė už gavimo jėgą.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur mus nuves kolaideris?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Kabala apie Didžiojo sprogimo teoriją

Komentarų nėra